... širdį man drasko naikinanti jėga, kuri slypi gamtos visatoj, kuri nieko nesukūrė, kas nenaikintų savo kaimyno, savęs paties. Ir taip aš blaškausi, kankinamas baimės. Dangus ir žemė ir jų kuriamosios galios supa mane: aš nieko nematau, tik amžinai ryjančią, amžinai atrajojančią pabaisą.