O ar jie numano, - šnabždėjo tylūs balsai, - kad jų plačiai žinomame pasaulyje nėra nieko, tik sutirštėjusi tamsa - nei įkvėpimo, nei iškvėpimo, nei kairės, nei dešinės, nei to, nei ano? Ar jie žino, kad jie "plačiai žinomi" yra niekam nežinomi?
Viskas visai atvirkščiai, nei žmonės mano - nėra nei tiesos, nei melo, o yra viena be galo aiški, gryna ir paprasta mintis, kurioje skleidžiasi dvasi, nelyg į vandens stiklinę patekęs rašalo lašas. Ir kai žmogus liaujasi verstis tumulais toje paprastoje skaistybėje, tada tiesiog visiškai nieko nevyksta ir paaiškėja, kad gyvenimas - tai paprasčiausias užuolaidų šlamėjimas seniai sugriauto bokšto lange, ir kiekvienas tų užuolaidų siūlelis mano, kad didžioji deivė su juo. Ir deivė tikrai su juo.