Tas pats daiktas ne visą laiką būna malonus, nes mūsų prigimtis nėra vienalytė – joje yra dar ir kažkas kita; dėl to mes esame pasmerkti išnykti. Todėl jeigu viena mūsų prigimties dalis ką nors daro, tai būna priešinga kitai tos prigimties daliai, bet jeigu abi tos dalys susilygina, tada veikla neatrodo nei maloni, nei nemaloni. Jeigu prigimtis būtų vienalytė, tada ta pati veikla visuomet būtų maloniausia.