Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“?
Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi?
Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys?
Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno,
tų, kurie eina tuštinti maišytų vynų.
Nežvilgčiok į tą raudoną vyną,
kai jis švyti taurėje!
Kaip švelniai žemyn jis teka!
Betgi galų gale jis kanda kaip gyvatė
ir gelia kaip angis.
Tavo akys matys keistus vaizdus
ir tavo širdis kalbės kvailus niekus.
Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje,
tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje.
„Buvau paveiktas, – sakysi, – bet man neskaudėjo;
buvau sumuštas, bet to nejaučiau!
Kai tik pabusiu, ir vėl vyno prašysiu!“
(23:29-35)