Antrosios XIX amžiaus pusės literatūros žmogus nedrįsta prieštarauti fizikos, biologijos, psichologijos, sociologijos ir t.t. dėsniams ar leistis su jais į kokį rimtesnį ginčą. Bet jeigu nenutrūkstančios redukcijos dėka jis iš Karaliaus virto žmogaus pavidalo beždžionės atmaina, jeigu liko be Rojaus, be Dangaus ir be Pragaro, be gėrio ir be blogio, kurie tapo visuomeninių determinančių išvestinėmis, tai gal jis jau pribrendo visiškai redukcijai ir greitai pavirs planetinės dvikojų vabzdžių bendruomenės nariu?