Jis kasdien gelbėjo Bilį: keikdamas, spardydamas, mušdamas, varė ir varė jį pirmyn. Žiaurumas buvo būtinybė, kadangi Bilis nė piršto nebūtų pajudinęs, kad išsigelbėtų. Bilis norėjo pasuoti. Buvo sušalęs, išbadėjęs, iškvaršęs, nieko nemokėjo. Jis jau beveik nebeskyrė ar miega, ar nemiega, ir dabar, trečiąją klajonės dieną, jam buvo vis tiek - eiti ar stovėti.
 Jis norėjo tik vieno: kad jį paliktų ramybėje.
- Eikit, vyrai, be manęs, - kartojo ir kartojo jis.