Ciceronas, Markas Tulijus

Na, o ko sau siekia šykštumas, nėmaž nesuprasntu:
ar begali kas būti dar beprasmiškiau už žmogų, kuris sau reikalauja tuo daugiau kelionpinigių,
kuo mažiau jam belieka kelio?!

... jauną žmogų, turintį kažką iš seno, taip ir seną, turintį kažką iš jauno, ašen giriu; tasai, kurs seka šituo, gali pasenti kūnu, o dvasia nepasens niekada.

... prieš senatvę reikia kovoti kaip prieš ligą: sekti sveikatos būklę,
naudoti saikingus pratimus, vartoti tiek maisto ir gėrimo, kiek atstato jėgas, o ne jas nualina.

... pratybos ir saikingumas netgi senatvei padeda išsaugoti dalį būtosios stiprybės.

Žinoma kryptim bėga amžius, ir prigimtis turi vieną kelią,
beje, labai paprastą, ir kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingos savosios ypatybės,
taigi ir vaikų bejėgiškumas, ir jaunuolių veržlumas, ir brandaus amžiaus orumas,
ir senatvės subrendimas pažymėtas tam tikra prigimtine savastimi,
kurią pasiekti privalu savo metu.

... didžiausios valstybės buvo sužlugdytos jaunų žmonių, o išsaugotos ir atstatytos – senių.

Taigi tie, kas atmeta senatvės galimybę reikštis kokioje nors veikloje,
nepateikia jokių argumentų ir panėši į žmones, tvirtinančius,
jog vairininkas per navigaciją nieko neveikiąs, kai tuo tarpu vieni kopia į stiebus,
kiti lakstą po denius, treti išsemia sutras, o šis su vairu rankose tik sėdįs sau ramus laivagalyje.
Jis nedaro to, kuo užsiima jaunimas, o dirba kur kas svarbesnį ir geresnį darbą.
Ne įstanga, ne greitumu, ne kūno miklumu nudirbami svarbūs darbai,
bet išmanymu, autoritetu, protu, o jie iš senatvės ne tik kad neatimami, bet būna net stipresni.

... ramiai, tyrai bei gražiai gyventąjį amžių lydi tyki ir lengva senatvė.

[senatvėjė] ... gerai praleisto gyvenimo suvokimas
ir daugybės geradarysčių prisiminimas būna pats maloniausiais.

...jeigu žmonės gyventų aštuonišimtuosius metus,
tai ar toji jų senatvė būtų mažiau sunki nei ta, jei jie eitų aštuoniasdešimtuosius?