Diatribės

Bendraamžių rungtynėse vaikui neleiskime nei pralaimėti, nei pykti; stenkimės, kad jis būtų draugiškas su varžovais, kad įprastų norėti ne pakenkti, bet pralenkti; kai nugalės ar kita verta pagyrimo padarys, leiskime sielai pakilti, bet ne krykštauti, nes iš džiaugsmo pradedama šokinėti ant vienos kojos, o bešokinėjant - pasipučiama ir pernelyg didžiuojamasi. Leiskime ir atsipalaiduoti, bet drausime tinginiauti ir dykinėti; saugosime nuo lipšnumo, nes niekas neformuoja piktesnių žmonių, kaip švelnus ir meilus auklėjimas. Todėl vienatūrių, kuriems labiau nuolaidžiaujama, sielos esti labiau sugedusios. Nepasipriešins sunkumams tas, kuriam nieko niekada nedraudžiama, kurio ašaras visada šluosto susirūpinusi motina, kurio atsiparšinėjama dėl auklėtojo griežtumo.

Nuolatiniais gerumo įrodymais valdovas turi atskleisti, kad ne valstybė yra jo, bet jis valstybės.

Turėdami didelę teisę įsakinėti, imkime pavyzdį iš mažesniųjų. Esama ne vienos įsakinėjimo rūšies: princepsas įsakinėja piliečiams, tėvas - vaikams, mokytojas - mokiniams, tribūnas ar centurijonas - kariams. Ar neatrodys niekam tikęs tėvas, be rimtos priežasties nuolatos periantis vaikus? Katras mokytojas vertesnis laisvųjų mokslų: ar lupantis mokiniams kailį užsikirtus atminčiai ir akiai nevikriai slystelėjus pro raides, ar siekiantis taisyti ir mokyti paraginimu bei sugėdinimu?

Karalius jaučia ir menkiausio prasčioko, kaip savo valstybės dalelės, praradimą.

... karaliams verčiau pelnyti ramybę maloningumu, nes nuolatinė rūstybė numalšina keleto asmenų neapykantą, bet skatina visuotinę. Reikia, kad pritrūktų noro siautėti, o ne priežaščių. Priešingu atveju, kaip nukirsti medžiai išleidžia dešimtis atžalų,kaip dauglis augalų apgenimi, kad būtų vešlesni, taip karaliaus nuožmumas, šalindamas priešus, didina jų skaičių. Mat nužudytuosius pakeičia tėvai, vaikai, artimieji, draugai.

Didžiai padėčiai tinka didi siela. Jei ji nepakils virš tos padėties, neatsistos aukščiau, kartu nusileis žemiau. Didelės sielos požymis - maloningumas ir ramybė, niekinamas žiūrėjimas iš aukšto į skriaudas ir užsipuolimus.

Pastovi ir pagrįsta tik to valdovo didybė, kurį visi žino esant ne tik virš kiekvieno, bet ir už kiekvieną.

Didi padėtis yra didi vergija.

Istatymų gynėjui ir valstybės vadovui dera, kol gali, ugdyti žmones kuo švelnesniais žodžiais, patariant, ką reikia daryti, ir įžiebiant sielose garbingumo ir teisingumo norą, sukeliant neapykantą ydpms, išmokinant vertinti dorybes. Paskui tegu jis pereina prie griežtesnės kalbos, kuri ragins ar priekaištaus, pagaliau tegul pasuka prie bausmių, kol kas lengvų ir atidedamų, tegu didžiausias bausmes skiria už didžiausius nusikaltimus, kad niekas nežūtų, išskyrus tą, kuriam pražūtis pačiam išeitų į naudą.

Valdyti tegali tik tas, kuris gali būti valdomas.
(Šis posakis Antikos laikais buvo priskiriamas graikų išminčiui Solonui)