Savimonė
Asmeninė savimonė paprastai apibrėžiama kaip žmogaus požymių visuma, kurią jis naudoja apibrėždamas save kitų žmonių atžvilgiu. Asmeninę savimonę sudaro asmens individualūs sugebėjimai, būdo bruožai, poreikiai, vertybės, patirtis ir santykiai, kuriais remdamasis jis save suvokia kaip skirtingą nuo kito konkretaus žmogaus.
(Legkauskas, Visvaldas. Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga. 2012, 74-75p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Socialinė savimonė apibrėžiama kaip žmogaus žinojimas apie savo priklausymą grupėms, jų vertinimai ir jausmai joms. Socialinė savimonė nusako prasmingus panašumo santykius su kitais grupių, kurioms žmogus save priskiria, nariais ir analogiškus skirtumo santykius su kitų lygintinų grupių, kurioms jis savęs nepriskiria, nariais.
(Legkauskas, Visvaldas. Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga. 2012, 75p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Savimonė yra tiek stabili, kiek yra stabilios ją formuojančios aplinkos sąlygos. Tapatumas ir savimonė formuojasi bendraujant, o bendravimui pagrindą suteikia bendri socialiniai vaizdiniai. Socialiniai vaizdiniai yra žinių visumos apie kuriai nors žmonių grupei ... svarbius patyrimo objektus (S. Moscovici. 1988) ... Pagrindinė socialinių vaizdinių funkcija yra suteikti stabilią prasmių sistema, kurioje galima būtų kurti tapatumą ir savimonę ... Socialinė savimonė yra psichologinis socialinių vaizdinių atspindys. Todėl konkretaus savimonės elemento stabilumas glaudžiai susijęs su atitinkamą socialinį vaizdinį palaikančio socialinių įtakų tinklo (t.y. draugai, žiniasklaida, valstybės institucijos ir pan.) stabilumu.
(Legkauskas, Visvaldas. Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga. 2012, 81-82p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |