Mano gyvenimas - tai pasąmonės saviraiškos istorija. Visa, kas glūdi pasąmonėje, siekia aktualizuotis, o asmenybė taip pat nori evoliucionuoti iš savo pasąmoninės būklės ir išgyventi save kaip visumą.  
Jung, Carl Gustav
 


BIBLIJA. Senasis Testamentas. Danielio knyga

Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei.
(12:2) 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
O tu eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje.
(12:13) 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Man bežiūrint,
sostai buvo pastatyti,
ir Amžinasis atsisėdo savo soste.
Jo apdaras buvo baltas kaip sniegas,
o jo galvos plaukai tarsi gryna vilna;
jo sostas buvo ugnies liepsnos,
o sosto ratai plieskianti ugnis.
Ugnies upė sruvo
ir tekėjo iš jo Artumo.
Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo
ir miriadų miriadai pas jį stovėjo.
Teismas sėdosi posėdžiui,
ir buvo atskleistos knygos.
(7:9-10) 

Balsuoti:
  
Komentarai (0)
[Karaliaus sapnas]
Antraisiais savo karaliavimo metais karalius Nebukadnezaras sapnavo sapną, kuris taip sukrėtė jo dvasią, kad nebegalėjo miegoti. Karalius įsakė sušaukti magus, kerėtojus, raganius ir kaldėjus, kad pasakytų karaliui, ką jis buvo susapnavęs. Kai jie atėjo ir stovėjo karaliaus akivaizdoje, karalius jiems tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį sužinoti“ (...)
[Danielis tarė] Tu, o karaliau, matei regėjimą. Štai prieš akis didžiulė statula. Ši statula buvo milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo prieš tave, ir jos išvaizda kėlė baimę. Tos statulos galva buvo gryno aukso, jos krūtinė ir rankos sidabro, jos pilvas ir šlaunys žalvario, jos kojos geležies, o jos pėdos iš dalies geležies ir iš dalies molio. Tau bežiūrint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, – ne žmogaus rankomis, – jis trenkė į statulos geležines ir molines pėdas ir jas sutrupino į šipulius. Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas – viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo lyg pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.
Toks buvo sapnas. Dabar karaliui jį išaiškinsime. Tu, o karaliau, karalių karaliau, – kuriam dangaus Dievas davė karalystę ir galybę, ir jėgą, ir garbę; į kurio rankas jis atidavė žmones, kur tik jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė jų visų valdovu, – tu esi ta aukso galva. Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo; tuomet dar ir trečia – žalvario karalystė, kuri apims visą žemę. Ketvirtoji karalystė bus stipri it geležis, – lygiai kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas. Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo dalinai iš puodžiaus molio ir dalinai iš geležies, – tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu. Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi. Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, – tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis kad nesimaišo su moliu. O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekad nebus sunaikinta, – ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai, lygiai kaip regėjai, kad akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras ir jo išaiškinimas tikras“.
(2:1-3, 31-45) 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)