Kai siela ilgai siekia ką nors aprėpti ir, beeidama paskui tą didybę, nuvargsta, tą daiktą pradedame vadinti begalybe. 
Seneca, Lucius Annaeus
 


Audra

Lyg nesvarus regėjimas ištirps
Aukščiau nei debesys iškilę bokštai,
Didingi rūmai, tobulos šventyklos,
Pats žemės rutulys ir jo grožybė
Išnyks nei šis bekūnis karnavalas
Ir nepaliks nė pėdsako. Mes patys
Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį
Apsiaučia sapnas. 

(Šekspyras, Viljamas. Audra. Vilnius: Baltos lankos. 2003, 92p.)
Balsuoti:
 4.5 (6)
Komentarai (0)