Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje

- Gal malonėtumėte pasakyti...
- Kalbėk tik tada, kai į tave kreipiasi! - atžariai nutraukė ją Karalienė.
- Bet jei visi laikytųsi šios taisyklės, - atsakė visad mėgstanti pasiginčyti Alisa, - ir jei tik tada kalbėtum, kai į tave kreipiamasi, tai, matote, niekas niekada nepasakytų nė žodžio, ir... 

- Mano vardas Alisa, bet...
- Tai kvailas vardas! - nekantriai pertraukė ją Kliunkis Pliumkis. Ką jis reiškia?
- Argi vardas turi ką nors reikšti? - nusistebėjo Alisa.
- Žinoma, - atrėžė Kliunkis Pliumkis ir prunkštelėjo. - Štai mano vardas reiškia, kad galiu kliunksėti, o tai labai gražu paklausyti, labai. Iš tokio vardo kaip tavo neaišku, ką tu gali daryti.  

- Dievaži, žemė languota nelyginant didžiulė šachmatų lenta! - pagaliau prašneko Alisa. - Turėtų kur nors būti ir šachmatų figūrų. O, yra ir jų! - pridūrė susižavėjusi, ir jos širdis iš susijaudinimo ėmė smarkiai plakti. - Tai tarsi milžiniška šachmatų partija, kurią žaidžia... visas pasaulis... 

- Jeigu kiekvienas pasirūpintų tuo, ką pats daro, - tarė Hercogienė gergždžiančiu balsu, - žemė pradėtų suktis daug smarkiau. 

- Kokio ūgio tu norėtum būti? - paklausė jis.
- O, ūgis man ne taip svarbu, - skubiai pradėjo aiškinti Alisa. - Matai, tamsta, aš tiktai nenorėčiau taip dažnai kaitaliotis. 

- Kas tu esi? - paklausė vikšras.
Taip užkalbinta Alisa pasijuto nedrąsiai ir pasakė drebančia širdim:
-Aš... aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu... žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to esu daug kartų pasikeitusi. 

Tai būtų šaunumėlis - niekados nepasenti! Bet tada amžinai tektų ruošti pamokas. Oi, kaip nenorėčiau! 

Alisai buvo taip apsisukusi galva nuo visų tų keistenybių, kad, atrodė, būtų didžiausia nesąmonė, jei viskas vyktų normaliai.