Žmogus ... išstatytas žodžių ir vaizdų erzeliui, verčiančiam mąstyti kiekybinėmis kategorijomis ir stebėti visus, taip pat save patį, nelyg per apverstus žiūronus (taip pats savo akyse traukiesi ir mažėji beveik iki nulio).

... kokia politinė santvarka bus pasirinkta. Visai nenustebčiau, jei tai būtų teokratija kartu su toli pažengusia decentralizacija. O ir bičiuliškas tautų lenktyniavimas – kiekviena, net pati mažiausia, reikalinga, nes visos kartu – tai kaip spalvos vaivorykštėje ... 

Padėsiu geriems žmonėms, krėsdama šunybes blogiems. Tai man patinka! 

Varnas Abrakas buvo užkietėjęs senbernis. Jis mėgdavo postringauti šitaip:
– Viengungio gyvenimas daug patogesnis. Visų pirma, nereikia sukti lizdo. Antra, nereikia vaidytis su žmona. Ir trečia, netenka kasmet rūpintis pustuziniu alkanų varniukų. Pirma jie viską suryja, lieki plikas kaip tilvikas, o paskui vis tiek išskrenda savais keliais. 

– Be to, žinok, kad šioje mokykloje niekas neverčiamas mokytis. Jeigu įsidėmėsi, ką aš tau perskaitysiu iš Koraktoriaus, gerai, jei ne – pats sau pakenksi, įsidėk tai galvon. 

– Karas kareiviui yra geriausia, ko gali norėti. Jeigu jis nebus kinkadrebys ir turės truputį laimės, tai jam netruks nei šlovės, nei grobio. Jis gaus ordiną, ir jį pakels už žygdarbius į kapralus aba net į vachmistrus... 

Tačiau patirtis sako, kad vaikams, kvailiams ir girtuokliams net velnias pagalvę pakiša. 

– Tada kam mes išvis dirbame, sušuko jis, – jeigu viską galima burtais padaryti, ką nuveikiame rankomis!
– Na taip, – sutiko Tonda, – bet įsivaizduok, kaip greit toks gyvenimas įgrįstų! Be darbo ilgainiui nusibosta – netrukus išeitum šunims šėko pjauti. 

– Kai ko gyvenime, – tarė vyresnysis gizelis, – žmogus negali nė įsivaizduoti. Su tuo reikia susitaikyti. 

[P]ažinojau vieną, kuris manė girdįs, kaip žolė auga, tačiau ten tik šiaudai jo galvoj čežėjo.