Neužmušinėtume net kandančių ar smogiančių gyvačių bei vandens angių, jei galėtume prijaukinti ar padaryti nepavojingas ir mums, ir kitiems. Taigi ir žmogui skirkime atpildą ne todėl, kad nusidėjo, bet kad nenusidėtų, kad bausmė būtų susijusi ne su praeitimi, o su ateitimi. Įstatymas ne rūstauja, o apsaugo.

Baudžiančiam jokiu būdu netinka pykti, nes bausmė padeda pataisyti nusikaltėlį, jei paskiriama apsvarsčius.

Pametusį taką klajūną geriau atvesti į tikrąjį kelią negu iš jo išstumti.

... bausmės tuo labiau taiso žmones ir esti didesnis pavyzdys, kuo labiau žinomos.

Būtinai bijos savo atminties daug ko garbėtroškiškai panoręs, išdidžiai paniekinęs, nevaržomai nugalėjęs, pavojingai apgavęs, godžiai čiupęs, išlaidžiai švaistęs žmogus.

Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi.

Jeigu nėra nieko, be manęs, tai ko gi aš bijau?

... tas, kuris sau sunaudoja visą laiką, kuris kiekvieną dieną tvarko kaip paskutinę, nei trokšta rytdienos, nei bijo.

Žmonių grupes – nuo gatvės gaujų iki tautų – kamuoja nebūties baimė, todėl, idant save išsaugotų, jos puola ir žudo kitus. Gal būt karas yra ne kas kita, kaip poreikis susidurti akis į akį su mirtimi, nugalėti ją ir pavergti, išlikti gyvam – tarsi ypatinga mūsų visų mirtingumo neigimo forma?

Jei į paskutinę dieną žvelgi ne kaip į bausmę, o kaip į gamtos dėsnį, ir vieną kartą išmetei iš širdies mirties siaubą, jokio daikto baimė nedrįs į ją įžengti.