... kažkuria prasme visą gyvenimą buvau „katastrofistas“. Tokia laikysena teikia bent tą privalumą, kad visada tikintis blogiausio nebūna didelio netikėtumo jo sulaukus ir be ypatingų sutrikimų galima gyventi toliau.
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 248p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Žmogus ... išstatytas žodžių ir vaizdų erzeliui, verčiančiam mąstyti kiekybinėmis kategorijomis ir stebėti visus, taip pat save patį, nelyg per apverstus žiūronus (taip pats savo akyse traukiesi ir mažėji beveik iki nulio).
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 250p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
... kokia politinė santvarka bus pasirinkta. Visai nenustebčiau, jei tai būtų teokratija kartu su toli pažengusia decentralizacija. O ir bičiuliškas tautų lenktyniavimas – kiekviena, net pati mažiausia, reikalinga, nes visos kartu – tai kaip spalvos vaivorykštėje ...
(Milošas Česlovas. Ulro žemė. Vilnius: Baltos lankos. 1996, 250p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Padėsiu geriems žmonėms, krėsdama šunybes blogiems. Tai man patinka!
(Proisleris Otfrydas. Raganiukė. Vilnius: Alma littera. 2022, 45p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Varnas Abrakas buvo užkietėjęs senbernis. Jis mėgdavo postringauti šitaip:
– Viengungio gyvenimas daug patogesnis. Visų pirma, nereikia sukti lizdo. Antra, nereikia vaidytis su žmona. Ir trečia, netenka kasmet rūpintis pustuziniu alkanų varniukų. Pirma jie viską suryja, lieki plikas kaip tilvikas, o paskui vis tiek išskrenda savais keliais.
– Viengungio gyvenimas daug patogesnis. Visų pirma, nereikia sukti lizdo. Antra, nereikia vaidytis su žmona. Ir trečia, netenka kasmet rūpintis pustuziniu alkanų varniukų. Pirma jie viską suryja, lieki plikas kaip tilvikas, o paskui vis tiek išskrenda savais keliais.
(Proisleris Otfrydas. Raganiukė. Vilnius: Alma littera. 2022, 115p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
– Be to, žinok, kad šioje mokykloje niekas neverčiamas mokytis. Jeigu įsidėmėsi, ką aš tau perskaitysiu iš Koraktoriaus, gerai, jei ne – pats sau pakenksi, įsidėk tai galvon.
(Proisleris Otfrydas. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Vilnius: Nieko rimto. 2021, 40p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
– Karas kareiviui yra geriausia, ko gali norėti. Jeigu jis nebus kinkadrebys ir turės truputį laimės, tai jam netruks nei šlovės, nei grobio. Jis gaus ordiną, ir jį pakels už žygdarbius į kapralus aba net į vachmistrus...
(Proisleris Otfrydas. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Vilnius: Nieko rimto. 2021, 70p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Tačiau patirtis sako, kad vaikams, kvailiams ir girtuokliams net velnias pagalvę pakiša.
(Proisleris Otfrydas. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Vilnius: Nieko rimto. 2021, 73p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
– Tada kam mes išvis dirbame, sušuko jis, – jeigu viską galima burtais padaryti, ką nuveikiame rankomis!
– Na taip, – sutiko Tonda, – bet įsivaizduok, kaip greit toks gyvenimas įgrįstų! Be darbo ilgainiui nusibosta – netrukus išeitum šunims šėko pjauti.
– Na taip, – sutiko Tonda, – bet įsivaizduok, kaip greit toks gyvenimas įgrįstų! Be darbo ilgainiui nusibosta – netrukus išeitum šunims šėko pjauti.
(Proisleris Otfrydas. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Vilnius: Nieko rimto. 2021, 79p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
– Kai ko gyvenime, – tarė vyresnysis gizelis, – žmogus negali nė įsivaizduoti. Su tuo reikia susitaikyti.
(Proisleris Otfrydas. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Vilnius: Nieko rimto. 2021, 82p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
