Tai, kad pranašavimo dovaną Dievas paskyrė žmogiškajam proto aptemimui, gali būti neginčijamai įrodyta: nė vienas, būdamas sveiko proto, neturi dalies Dievo įkvėptame ir teisingame pranašavime, išskyrus tuos atvejus, kai mąstančioji [sielos] galia būna sukaustyta miego, ligos arba įvairiausių atmainų apsėdimo priepuolio.