„Ką tu dabar galvoji apie mane? — staiga paklausiau aš.—
Ar aš turiu žmogaus, ar vergo sielą?"
„Ar nori grąžinti savo skolas Babilone?" - savo ruožtu paklausė ji.
„Taip, bet neišmanau, kokiu būdu."
„Jeigu patenkintas leidai bėgti metams nesistengdamas jų grąžinti, vadinasi, turi tik niekingą vergo sielą. Ne žmogus yra tas, kuris negerbia savęs, o savęs negali gerbti nė vienas kuris negražina skolų."
„Bet ką aš galiu padaryti būdamas vergu Sirijoje?"
„Ir pasilik vergu Sirijoje, tu ištižėli."
„Aš ne ištižėlis," — karštai paprieštaravau.
„Tad įrodyk tai."
„Kaip?"
„Argi tavo didysis karalius neįveikia savo priešų, kaip tik gali, kad ir kokias turėtų pajėgas? Tavo skolos yra tavo priešai. Jos išvijo tave iš Babilono. Tu palikai jas nekontroliuojamas, ir jos pasidarė tau pernelyg sunkios. Jeigu būtum stojęs į kovą su jomis kaip žmogus, būtum galėjęs jas įveikti ir likti gerbiamas savo miestelėnų. Bet tavo siela pabūgo, ir štai tavasis orumas pažemintas tiek, jog esi vergas Sirijoje."
Aš daug galvojau apie jos nemalonius kaltinimus ...