Žinių žmogus – tai tas, kuris ištveria visus mokymosi sunkumus ... Tas, kuris neskubėdamas ir nesvyruodamas eina žinių keliu, kad išsiaiškintų jėgos ir žinojimo paslaptis.
...
Pradėjęs mokytis žmogus tiksliai nežino, su kokiomis kliūtimis jam teks susidurti. Jo tikslas – netobulas, jo ketinimai – migloti. Jis tikis atlygio, kurio galbūt niekada negaus, nes nieko nenutuokia apie mokymosi sunkumus. Ir štai jis pradeda mokytis – iš pradžių po truputį, vėliau – dideliais šuoliais. Ir netrukus jis suglumsta. Mat, tikėjosi visai ko kita. Jį apima baimė. Mokymasis niekada neatitinka žmogaus lūkesčių. Baimė pradeda nepaliaujamai ir negailestingai augti. Jo kelias virsta mūšio lauku. Taip žmogus susiduria su savo pirmuoju priešu – baime! Tai baisus priešas, klastingas ir sunkiai įveikiamas. Jis slepiasi už kiekvieno posūkio, sėlindamas ir laukdamas. Ir jei žmogus išsigandęs jo pabėga, šis priešas padaro galą jo ieškojimams.
...
- O ką jis gali padaryti, kad įveiktų baimę?
- Atsakymas labai paprastas – nepabėgti. Žmogus turi mesti iššūkį savo baimei ir žengti kitą žingsnį žinojimo link, paskui dar vieną, ir taip toliau. Jis gali būti mirtinai išsigandęs, bet neturi sustoti. Tokia taisyklė. Ir ateis akimirka, kai jo priešas pasitrauks. Žmogus pradės pasitikėti savimi. Jo tikslas sutvirtės. Mokymasis daugiau neatrodys gąsdinanti užduotis. Kai stoja ši džiugi akimirka, žmogus gali nedvejodamas pasakyti, kad įveikė pirmąjį priešą.
...
Tada ... jis susiduria su antruoju priešu – aiškumu! Proto aiškumas, kurį taip sunku išsiugdyti, sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Jis verčia žmogų niekada neabejoti savimi. Jis užtikrina, kad žmogus gali daryti ką tinkamas, nes jis viską aiškiai permato. Jis drąsus, jo niekas negali sustabdyti, nes jam viskas aišku. Bet visa tai yra iliuzija – jis suklumpa prieš savo antrąjį priešą ir toliau mokysis apgraibomis. Jis skubės, kada reikės būti kantriam, ir lauks tada, kai reikės skubėti. Žodžiu, jis tūpčios vietoje, kol išsikvėps, taigi nieko nauja išmokti nesugebės ... jis turi nugalėti aiškumą ir naudotis juo tik tam, kad matytų, kantriai lauktų bei prieš žengdamas viską pasvertų. Jis privalo žinoti, kad aiškumas – beveik iliuzija. Ateis tokia akimirka, kai jis supras, kad aiškumas buvo tik taškas jam prieš akis. Taip jis įveiks savo antrąjį priešą ir pasieks tokią būseną, kai niekas nebegalės jam pakenkti. Jis išsivaduos iš iliuzijų.
Šiame savo kelio ruože jis supras, kad jėga, kurios jis taip ilgai ieškojo, pagaliau priklauso jam.
...
Bet čia jis kaktomuša susiduria su trečiuoju priešu – jėga! Taip, jėga – stiprus priešas ...
- Kaip galima nugalėti trečiąjį priešą ...?
- Jai, jėgai, reikia mesti iššūkį. Žmogus turi suprasti, kad jėga, kurią jis, regis, nugalėjo, iš tikrųjų jam nepriklauso. Jis turi rūpestingai ir ištikimai ja naudotis, ir tiek. Kai žmogus suvokia, kad aiškumas ir jėga, jeigu nevaldomi, yra dar blogiau nei iliuzija, tai jis pažaboja pats save, ima valdytis. Jis žino, kada ir kaip naudoti savo jėgą. Tokiu būdu jis nugalės trečiąjį priešą.