Meilės galinga ugnimi Ajeto duktė suliepsnojo.
Grūmėsi ilgai su savimi ir, karščio aistraus nevaliojus
Niekaip įveikti protu, – „Tuščiai tu, Medėja, – pasakė, –
Stengies prieš valią dievų, ir tektų iš tikro stebėtis,
Jei čia ne tai, ne kas panašaus, ką meile vadina.
<...>
Mesk iš krūtinės tyros liepsnoti pradėjusią ugnį,
Jei tu, vargše, gali! Jei galėčiau, būčiau gudresnė.
Traukia prieš valią nauja man jėga ir vienaip pageidimas,
Protas gi sako kitaip. Regiu, kas geriau, pripažįstu,
O kas blogiau – renkuos …
<...>
Kas ne beširdis, ar to nepatrauks Jasono jaunystė,
Jo kilmingumas, drąsa? Ir ko nežavės, be šiųjų dorybių,
Išvaizda vyro graži? Man širdį seniai pakerėjo.
<...>
Ir Esonidą galop, už kurį atiduočiau be žodžio
Viso pasaulio turtus. Jį gavusi vyru, laiminga
Būsiu ir dangui miela ir gálva pasieksiu žvaigždynus.
<...>
Mylimo įsikabinus, Jasono glėbyj susigūžus,
Plauksiu aš mariom plačiom ir nieko tuomet nebijosiu!
Vyru tu jį vadini ir dangstai, Medėja, didžiausią
Kaltę gražiu vardu? Pažvelki tu, kokį nedorą
Darbą darai ir, kol dar metas, iš klystkelio suki. “
Šitaip sau tarė ir jai prieš akis padorumas iškilo,
Gėda, dukters pareiga – ir nusilenkė jiems Kupidonas.

Eina ji prie Perseidės Hekatės aukuro seno,
Kurs pavėsingam šile tarp girių gūdžių stovėjo.
Jaučia giedrumą širdyj, nugalėta meilė praėjo,
Bet Esonidą pamato ir vėl tuoj liepsna užsiplieskia.
Skaisčiai parausta skruostai, ir veidas visas nušvinta.
Kaip kibirkštėlė maža, pelenuos giliausiai glūdėjus,
Vos tiktai vėjo pagaus, it kokio gaivinančio peno,
Ima didėti tuojau ir atgauna jėgas prarastąsias, –
Lygiai taip meilė silpna, mažne mirusia jau palaikyta,
Vos tik vaikiną išvys, nuo grožio tuoj suliepsnoja.
Tądien Esono sūnus lyg tyčia buvo gražesnis,
Nei visada: atleist pamilusiai širdžiai galėjai.
Žiūri į veidą, kurį tik dabar ji, rodos pamatė,
Laiko įsmeigus akis ir tarias išvydus, beprotė,
Bruožus ne žemės žmogaus ir praeiti pro jį nevalioja,
O kai prakalbo svetys, ją paėmė meiliai už rankos
Ir nedrąsiu, prislopintu balsu pagalbos paprašė
Ir pažadėjo ją vest, – paplūdus ašarom tarė:
„Ką aš darau, regiu: juk ne nežinojimas paikas –
Meilė klaidina mane. Išsigelbėti tau aš padėsiu.
Gyvas išlikęs tu žodį tęsėk.“ Jis deivės triveidės
Aukuru bei dievais, kurie toj giraitėj gyvena,
Būsimo uošvio tėvu, aprėpiančiu viską pasauly,
Žygių savųjų sėkme ir didžiais pavojais prisiekia.
Ta patikėjo ir, jam žolių apžavėtų įdavus,
Kaip jom naudotis, pamokė. Namo jis linksmas parėjo.