Juk vienatvėje, kur kiekvienam tenka būti tik su savimi, kaip ant delno atsiskleidžia, kas ko vertas: purpuriniais drabužiais vilkįs tuščiagalvis tik ir dūsauja, slegiamas savo menkos, pasigailėjimo vertos individualybės; o didelio proto žmogus gyvų minčių pripildo net pačią nykiausią aplinką.