Ta proga norėčiau dar priminti, kad žmogus, kuris dėl ribotų - beje, visai normalių - protinių gebėjimų neturi dvasinių poreikių, yra vadinamas filisteriu; tai grynai vokiškas žodis, imtas vartoti studentų, bet vėliau įgijęs bendresnę prasmę ir iki šiol tebevartojamas savo pirmine "mūzos vaikui" priešinga reikšme ... filisteris - tai žmogus, nuolat ir nepaprastai rimtai užsiėmęs tikrove, kuri visai nėra tikrovė ... filisteris - žmogus be dvasinių poreikių ... jam neprieinami dvasiniai malonumai ... pripažįsta tik kūniškus malonumus: jie atstoja jam viską. Todėl austrės ir šampanas - jo gyvenimo viršūnė, o tikslas - pasirūpinti viskuo, kas lepina kūną. Laimingas jaučiasi tada, kai tokių rūpesčių netrūksta. Bet jei visų gėrybių turi jau iš anksto, tada neišvengiamai tampa nuobodulio auka: ir ko tuomet neprasimano - puotos, teatrai, draugijos, kortos, azartiniai žaidimai, žirgų lenktynės, moterys, išgertuvės, kelionės ir t.t. Ir vistiek iš to nieko neišeina: neturėdamas dvasinių poreikių, nepatirsi ir dvasinių malonumų ... jam dar lieka tuštybės malonumai, kiekvienam vis skirtingi: vienam - noras aplenkti kitus turtu, visuomenine padėtim, įtakingumu ir valdžia - taip jis įgyja šių žmonių pagarbą; kitam - jei nieko geresnio nepavyksta, bent galimybė sukinėtis tarp tų, kurie panašių dalykų jau turi, ir šildytis jų saulutės atokaitoje (a snob).