[Ritinio regėjimas]
Ir jis man tarė: „Marusis, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ Kai jis man kalbėjo, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis man sakė: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS'. Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.
O tu, marusis, jų nebijok,
nebijok nei jų žodžių,
nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai
ir sėdėtum ant skorpionų.
Dėl jų žodžių neturėk baimės,
dėl jų veidų nenustok drąsos,
nes jie maištingi namai.
Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes jie yra maištingi namai.
O tu, marusis, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu“. Pažvelgiau, ir štai ranka, ištiesta manęs link, laikanti prirašytą ritinį. Jis išvyniojo jį prieš mane, – ritinys buvo prirašytas iš vidaus ir iš lauko pusės. Jame buvo parašyta: „Raudos, gedulas ir dejonės“.
(2:1-10)