... Kančią mirtingųjų
Pažinkit ir kaip juos, visai kvailus kadaise,
Protingus padariau, mąstyt pamokęs.
Aš ne žmonėms prikišti apie tai kalbėsiu,
Be to, ką jiems daviau, išaiškint noriu naudą.
Juk jie, žiūrėdami, anksčiau žiūrėjo veltui,
Taip pat klausydami, jie nieko negirdėjo.
Per ilgą laiką jie, kaip sapno vien šešėliai,
Daiktų gausybėje nebuvo susivokę.
Jie plytinių namų statyti nemokėjo,
Prieš saulę stovinčių, dailidės menas buvo
Jiems svetimas visai. Jie po žeme gyveno,
Kaip judrios skruzdėlės, tamsių urvų gelmėj.
Jiems trūko tikro ženklo, kad atskirt mokėtų
Pavasarį gėlėtą nuo žiemos ar vaisiais
Turtingo rudenio: nesąmoningai viską
Darydavo, kol aš žvaigždynų neparodžiau
Jiems užtekėjimo ir neaiškaus skendimo.
Taip pat skaičiavimą, visų menų puikiausią,
Ir raidžių sąryšį jiems tąsyk išradau.
Aš jiems padovanojau atmintį darbingą,
Tą Mūzų motiną, kuri sukūrė viską.
Uždėjau pirmas aš ir jungą gyvuliams,
Kur junglankiu tarnauja, kad savais kūnais
Jie pavaduotų žmones prie sunkų darbų.
Paklusnų atvedžiau aš prie vežimo žirgą,
Lyg papuošalą kokį turto prabangos.
Ir niekas, be manęs, jūreiviams neišrado
Vežėčių linasparnių, klaidžiojančių jūroj.
Tokių štai priemonių mirtingiems suradau.
[Prometėjas]