Kai stoviu virš vabalėlio, šliaužiojančio tarp mišką nuklojusių pušies spyglių ir mėginančio pasislėpti nuo manęs, ir klausiu save, kodėl gi jis toks nusižeminęs ir taip slepiasi nuo to, kuris galbūt galėtų būti jo geradarys ir pranešti jam gerą žinią, tada pagalvoju apie dar didesnį Geradarį ir Protą, palinkusį virš manęs, žmogiško vabalėlio.