Pasaulio istorija - tai varžybos laike, lenktynės dėl pelno, dėl valdžios, dėl turtų, ir jose visados svarbiausia tai, kam užteksią jėgų, laimės arba niekšiškumo nepražiopsoti momento. Tuo tarpu dvasios veikalas, kultūros veikalas, meno veikalas - gryna priešybė, jie visada reiškia ištrūkimą iš laiko pančių, žmogaus šuolį iš savo instinktų ir iš savo inertiškumo purvo į kitą plotmę, į nesusijusią su laiku, išsivadavusią iš laiko jungo, dievišką, visiškai neistorišką ir antiistorišką būtį.