Weber, Max

Žydų ekonominis elgesys buvo orientuotas tiesiog normų leidžiamo mažiausio pasipriešinimo kryptimi. Praktiškai tai reiškė, kad "pasipelnymo instinktas", kuris yra paplitęs visuose sluoksniuose ir tautose (tik veikia skirtingu būdu), buvo nukreiptas į prekybą su svetimais, taigi - su "priešais" ... 

Prie pasaulio yra "prisitaikiusi" ... ir jauniausia Artimųjų Rytų monoteistinė religija ... - islamas ... Medinoje ir vėliau, formuojantis ankstyvajai islamo bendruomenei, ji virto tautine arabų ir visų pirma luomine karių religija ... Religinis šventojo karo įsakymas visų pirma siekė ne atversti, bet "kad jie (kitų knyginių religijų išpažinėjai) nusižeminę mokėtų duoklę (džizija)". Taigi, kad islamas savo socialiniu prestižu pranoktų kitas religijas, kai jų išpažinėjai bus paversti duoklininkais. Tai, kartu su ta reikšme, kurią karo grobis turėjo ankstyviausiojo islamo santvarkoje ... pavertė jį valdančiųjų ponų religija (Herrenreligion). Ir galutiniai islamo ekonominės etikos elementai yra grynai feodaliniai. Būtent patys dievočiausi jau pirmoje kartoje buvo ir patys turtingiausi. Arba, teisingiau, jie labiausiai pasipelnė iš karo grobio (plačiausia prasme).  

"Parijų" intelektualizmas (jam visų pirma atstovauja proletariniai smulkieji beneficininkai ... daugiau ar mažiau "keliaujantys" žmonės) yra toks intensyvus todėl, kad sluoksniai esantys socialinės hierarchijos apačioje arba už jos ribų, atsiduria savotiškame Archimedo taške socialinių konvencijų atžvilgiu - nesvarbu, ar jos liečia išorinę visuomenės tvarką, ar įprastas nuomones. Jie yra pajėgūs suformuoti originalų, šių konvencijų nesuvaržytą požiūrį į kosmoso "prasmę" ir pasižymi stipriu etiniu ir religiniu patosu, kurio neslopina materialiniai sumetimai.