Laitmanas, Michaelis
Įsivaizduokime, kad esame tam tikroje erdvėje, kur nieko nematome ir nieko negirdime, kur nėra kvapų, skonio, lytėjimo pojūčių. Įsivaizduokite: ši būsena tęsiasi taip ilgai, kad mes užmirštame savo jutimo organų galimybes, o vėliau iš atminties išsitrina netgi buvusių jutimų pėdsakai.
Staiga atsklinda kažkoks aromatas. Jis vis stiprėja ir apgaubia mus, nors mes dar negalime atpažinti nei paties kvapo, nei jo šaltinio. Vėliau iki mūsų ima sklisti ir kiti įvairaus intensyvumo kvapai, viliojantys arba atvirkščiai, nemalonūs. Nors ir sklinda iš skirtingų pusių, jie jau padeda mums orientuotis, stebėdami juos galime aiškintis savo kelią.
Paskui staiga tylą užpildo skirtingi, iš visų pusių pasigirstantys garsai ir balsai. Jie labai įvairūs: vieni – melodingi kaip muzika, kiti – trūkinėjantys kaip žmogaus kalba, o kai kurie tiesiog neaiškūs. Tai gerina mūsų gebėjimą orientuotis erdvėje. Dabar mes galime nustatyti kryptį ir atstumą, taip pat spręsti apie ateinančios informacijos šaltinius. Mus jau supa ištisas garsų ir kvapų pasaulis.
Po kurio laiko prisideda naujas pojūtis, kai kažkas liečia mūsų odą. Šie prisilietimai tai šilti ir šalti, tai sausi ir drėgni, tai kieti ir minkšti, yra ir tokių, kuriuos sunku nusakyti... Jei kažkas patenka į burną, nustebę pajuntame skonį. Pasaulis tampa vis turtingesnis. Jame gausu garsų, spalvų, skonių ir aromatų. Turime galimybę liesti daiktus ir tirti savo aplinką. Ar galėjome pagalvoti apie tokią įvairovę, kai šių suvokimo organų neturėjome?
Jeigu jūs būtumėte akli nuo gimimo, ar jaustumėte regėjimo stoką? Ar žinotumėte, ko jums trūksta? Ne.
Dėl analogiškos priežasties mes nepastebime, kad neturime dvasinio organo – sielos. Gyvename nežinodami, jog egzistuoja dvasinė dimensija. Ji yra atskirta nuo mūsų pojūčių ir mums jos nereikia. Šis pasaulis mus tenkina, diena dienon, metų metais, iš kartos į kartą. Gimstame, gyvename, mėgaujamės, kenčiame ir galiausiai mirštame, taip ir nepajutę kito, dvasiniu gyvenimu pripildyto, tikrovės sluoksnio.Ši situacija tęstųsi iki begalybės, jeigu mumyse nepradėtų reikštis nauji, nesutramdomi pojūčiai: tuštuma, egzistavimo beprasmybė, būties betiksliškumas... [dvasinis alkis]
Staiga atsklinda kažkoks aromatas. Jis vis stiprėja ir apgaubia mus, nors mes dar negalime atpažinti nei paties kvapo, nei jo šaltinio. Vėliau iki mūsų ima sklisti ir kiti įvairaus intensyvumo kvapai, viliojantys arba atvirkščiai, nemalonūs. Nors ir sklinda iš skirtingų pusių, jie jau padeda mums orientuotis, stebėdami juos galime aiškintis savo kelią.
Paskui staiga tylą užpildo skirtingi, iš visų pusių pasigirstantys garsai ir balsai. Jie labai įvairūs: vieni – melodingi kaip muzika, kiti – trūkinėjantys kaip žmogaus kalba, o kai kurie tiesiog neaiškūs. Tai gerina mūsų gebėjimą orientuotis erdvėje. Dabar mes galime nustatyti kryptį ir atstumą, taip pat spręsti apie ateinančios informacijos šaltinius. Mus jau supa ištisas garsų ir kvapų pasaulis.
Po kurio laiko prisideda naujas pojūtis, kai kažkas liečia mūsų odą. Šie prisilietimai tai šilti ir šalti, tai sausi ir drėgni, tai kieti ir minkšti, yra ir tokių, kuriuos sunku nusakyti... Jei kažkas patenka į burną, nustebę pajuntame skonį. Pasaulis tampa vis turtingesnis. Jame gausu garsų, spalvų, skonių ir aromatų. Turime galimybę liesti daiktus ir tirti savo aplinką. Ar galėjome pagalvoti apie tokią įvairovę, kai šių suvokimo organų neturėjome?
Jeigu jūs būtumėte akli nuo gimimo, ar jaustumėte regėjimo stoką? Ar žinotumėte, ko jums trūksta? Ne.
Dėl analogiškos priežasties mes nepastebime, kad neturime dvasinio organo – sielos. Gyvename nežinodami, jog egzistuoja dvasinė dimensija. Ji yra atskirta nuo mūsų pojūčių ir mums jos nereikia. Šis pasaulis mus tenkina, diena dienon, metų metais, iš kartos į kartą. Gimstame, gyvename, mėgaujamės, kenčiame ir galiausiai mirštame, taip ir nepajutę kito, dvasiniu gyvenimu pripildyto, tikrovės sluoksnio.Ši situacija tęstųsi iki begalybės, jeigu mumyse nepradėtų reikštis nauji, nesutramdomi pojūčiai: tuštuma, egzistavimo beprasmybė, būties betiksliškumas... [dvasinis alkis]
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 87-88p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Iš tikrųjų mes nesirenkame nieko: nei kaip gyventi, nei kuo domėtis, nei kaip leisti laisvalaikį, nei maisto, kurį valgysime, nei mados, pagal kurią rengsimės. Visa tai „tvirtina vykdymui“ mus supančios visuomenės valia ir skonis, beje, ne pačios geriausios jos dalies, o daugumos ... aplinką, kurioje yra ir nuo kurios visiškai priklausomas, žmogus gali pakeisti į kitą, labiau palankią savo gyvenimo tikslui realizuoti.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 60-62p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Žmogus atima reikiamas pastangas iš laukiamo malonumo ir, jeigu likutis teigiamas, veiksmas bus įvykdytas.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 60p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Gyvenimas – nesiliaujanti kova ieškant geresnio gyvenimo formulės.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 59p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Mūsų egoizmas maskuojasi ir įsivelka į mus taip, lyg būtume su juo neišskiriami. Vėl ir vėl jis verčia mus siekti egoistinių malonumų, nors iš tikrųjų mūsų esmė – tiesiog noras mėgautis, o ne egoistiškas noras mėgautis, kaip mums atrodo. Kitaip tariant, mūsų „Aš“ nėra egoizmas ir reikia tai skirti.
Žmogus, atribojęs vieną nuo kito, norėdamas įgyti altruistinę savybę, kad pasiektų pusiausvyrą su gamtos jėga, tuojau pat jaučia šios jėgos palaikymą.
Žmogus, atribojęs vieną nuo kito, norėdamas įgyti altruistinę savybę, kad pasiektų pusiausvyrą su gamtos jėga, tuojau pat jaučia šios jėgos palaikymą.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 53p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kuo daugiau galvojame, tuo labiau noras stiprėja ... susidaro uždaras ratas: padidėjęs noras stiprina mintį, o mintis toliau didina norą.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 49p.)
Balsuoti: | Komentarai (1) |
Šios krizės tikslas – skatinti mus įsisąmoninti, kad einame neteisingu keliu ir kad atėjo laikas pasirinkti naują kursą. Krizė – ne bausmė, jos paskirtis – skatinti mus tobulėti. Pasaulyje apskritai nėra bausmių ... Viskas mūsų pasaulyje yra tik priemonės, skatinančios žmonijos vystymąsi.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 45p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Visa išmintis – rasti būdą protingai panaudoti egoizmo jėgą ir taikyti ją altruistiniam vienijimuisi su artimu.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 43p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... žmogaus egoizmas – vienintelė griaunanti jėga pasaulyje.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 38p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Gamtoje viskas nukreipta į vienybę. Gamtos evoliucija įrodo, jog procesas, kai pasaulis virsta mažu visuotiniu kaimu, neatsitiktinis. Tai natūralus civilizacijos vystymosi bendros harmonijos link etapas. Galiausiai susiformuos viena sistema, kurios visos dalys, bendradarbiaudamos dėl bendrų interesų, bus susiję tarpusavyje. Taip teigia biologė Elizabet Satoris, Pasaulio išminčių tarybos narė. Tokijo simpoziumo paskaitoje ji aiškino, kad kiekvieną evoliucijos procesą sudaro individualizacijos, konfliktų ir konkurencijos etapai, kol galiausiai individai susivienija į bendrą harmoningą sistemą.
(Laitmanas, Michaelis. Iš chaoso į harmoniją. Vilnius: Kabalos studijų centras. 2007, 34p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Surasta: 16
1 2