Gibran, Kahlil

Tu iš tiesų laisvas ne tada, kai tavo dienos be rūpesčių, o naktys be vargo ir sielvarto,
Greičiau jau tada, kai šie dalykai supa tavo gyvenimą ir vis dėlto tu pakyli virš jų nuogas ir nevaržomas. 

Tavo kraujas ir mano kraujas tėra tik syvai, maitinantys dangaus medį. 

Visa, ką turit, kada nors bus kitiems atiduota;
Todėl duokit dabar, idant dovanos būtų jūsų, o ne jūsų įpėdinių. 

O vargo baimė argi pati savaime jaune vargas? 

Kasdienis jūsų gyvenimas - jūsų šventykla ir jūsų religija. 

Kai skiriesi su draugu, neliūdėk;
Nes tai, ką labiausiai jame myli, išsigrynina jam nesant šalia, kaip ir kopiančiam kalnas aiškiau matyti iš slėnio. 

... draugystėje be žodžių gimsta visos mintys, visi troškimai, visos viltys, ir jais dalijamasi su tyliu džiaugsmu širdyje. 

Tavo skausmas - tai aižėjimas kiauto, kuris gaubia tavo nuovoką.
Kaip vaisiaus kauliukas turi skilti, kad jo branduolys atsiverstų saulei, taip ir tu turi pažinti skausmą. 

Ir neleiskite savo sandėriuose dalyvauti atėjusiems tuščiomis rankomis, kurie norėtų už jūsų darbą užsimokėti žodžiais.
Tokiems žmonėms pasakykit:
"Eikite su mumis į lauką arba su mūsų broliais plaukite į jūrą ir užmeskite ten savo tinklus;
Nes laukas ir jūra jums bus tokie pat dosnūs kaip ir mums."  

Darbas - tai meilė, tapusi regima. Ir jei jūs negalite dirbti su meile, o tik su pasibjaurėjimu, geriau palikit savo darbą ir sėskit prie šventyklos vartų prašyti išmaldos iš tų, kurie dirba su džiaugsmu.