Gaarder Jostein

Sofija susimąsčiusi stovėjo ant žvyruoto takelio. Ji pabandė galvoti vien apie tai, kad gyvena, norėdama pamiršti, kad nebus čia per amžius. Bet tai buvo visiškai neįmanoma. Vos tik įsigilindavo į tai, kad gyvena, dilgtelėdavo mintis apie gyvenimo pabaigą. Ir priešingai: kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas. Tai buvo tarsi dvi monetos pusės. Kuo didesnė ir ryškesnė viena monetos pusė, tuo didesnė ir ryškesnė kita. Gyvenimas ir mirtis – tai dvi to paties dalyko pusės.