Diatribės

Žmonės mažiau maldautų jei tai daryti reikėtų viešai.

Godumui niekuomet negana, prigimčiai gana ir kruopelytės.

Kiekvienas savyje ras tai, ką prikiša kitam.

... kiekvienas, nepaisant trūkumų, man yra brangus dėl to, kad vadinamas žmogumi.

Jei siela niekina atsitiktinumus, jei iškyla virš siaubo, jei, kupina godžios vilties, netrokšta be galo daug, bet išmoko turtų ieškoti savyje, jei atsikratė dievų ir žmonių baimės ir žino, kad žmogaus nereikia smarkiai baidytis, o dievo - visiškai, jei, niekindama kankinančias gyvenimo puošmenas, išsiaiškino, kad mirtis nėra nelaimė, o daugelio nelaimių pabaiga, jei žmogus paskyrė sielą dorybei ir laiko lygiu bet kokį jos siūlomą kelią, jei visuomeninis bendrijai gimęs gyvūnas žvelgia į pasaulį kaip į vienus visų namus, jei dievams atskleidė savo sąžinę ir visuomet gyvena tarytum ant delno, savęs prisibijodmas labiau negu kitų, jei, patekęs į audras, stovi tvirtas ir giedras, - jis yra įgijęs naudingą ir būtiną žinojimą. Visa kita tėra poilsio pramogos. Jau pasiekusiai saugią vietą sielai galima jomis užsiimti, jos teikia gražmenų, o ne stiprybės.

Žiaurumo labiausiai reikia vengti, nes, pirma, jis peržengia įprastines ribas, antra, - žmogiškas ribas.

Kaip dera tarpusavyje visi kūno nariai, nes kiekvieno saugumas svarbus visumai, taip žmonija turi saugoti pavienius asmenis, nes jie gimę gyventi visuomenėje, o bendruomenė gali būti sveika tik globodama ir mylėdama savo dėmenis.

Neleista kenkti tėvynei, vadinasi, ir piliečiui, nes jis pats yra tėvynės dalis...

... valdžia stipriau laikosi gerumu, o ne ginklais...

Žmogaus siela iš prigimties užsispyrusi, veržiasi į priešybes ir statumas, noriau seka iš paskos nei leidžiasi vedama.