Sunku apibrėžti meilę; galima tiktai pasakyti, kad sielai tai yra noras viešpatauti, protui - savitarpio artimumas, o kūnui - tik slaptas ir subtilus geismas po daugelio paslaptingų vingiavimų paimti tą, ką mylime. 

Jokia kaukė negali ilgai slėpti esamos ir stimuliuoti nesamos meilės. 

Jeigu spręsime apie meilę iš daugumos josios padarinių, tai ji bus panašesnė į neapykantą, negu į draugystę. 

Tikroji meilė - kaip vaiduoklis: visi apie ją kalba, bet mažai kas tėra matęs. 

 Tyla yra geriausias vaidmuo tam, kas nepasitiki savimi.

Gėdingiau nepasitikėti draugais, negu būti jų apgautam. 

Žmonės nepagyventų ilgai visuomenėje, jeigu vieni kitų nekvailintų. 

Nors Freudo koncepcijai tik maždaug šimtas metų, o Platono - beveik pustrečio tūkstančio metų, esama nuomonių, kad būtent platoniškoji žmogaus sielos samprata yra tikslesnė, labiau atitinkanti šiuolaikinio psichologijos mokslo ir ypač neurofiziologijos piešiamą žmogaus psichikos vaizdą. 

Visi skundžiasi atmintimi, bet niekas nesiskundžia protu. 

Seniai mėgsta duoti gerus patarimus todėl, kad jau, deja, nebegali duoti blogų pavyzdžių.