... didelio skausmo akivaizdoje žodžiai netenka prasmės ... tylėjimas ... turi savotiško aktyvumo ... Ir iš tikro žmones giliausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia vienas kito.
Maceina, Antanas
 


Paieška:

YouTube

Architektūra

Laisvoj erdvėj – laisva dvasia,
Minties nekausto nedrąsa! 

(Gėtė, Johanas Volfgangas fon. Faustas. Vilnius: Tyto alba. 2018, 586p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Pramonės mirtis buvo įsismelkusi į priemiestį; namai prašyte prašėsi prasmės, prakeiktai vienodi, pilkų tonų it atšalusi košė. Apgriuvusios laipynės ir nutrūkusios sūpynės dūsavo nuobodžiaudamos nesibaigiančiose smėlio dėžėse, apsodintose antrarūšiais savivaldybės medžiais. Aplinkui tvyrojo tyla. 

(Whilde, Stefan. Zaratustra kalba makaronams. Kaunas: Kitos Knygos. 2011, 72p.)
Balsuoti:
 3.0 (2)
Komentarai (0)
Jų šventyklos pažiūrėti labai puikios: jos ne tik meniškai pastatytos, bet jose telpa daugybė žmonių, o tai yra labai svarbu, nes šventyklų yra itin mažai. Jos visos yra tamsokos, ir taip padaryta, kaip sako žmonės, ne dėl nemokėjimo statyti, o patarus šventikams, nes per didelė šviesa blaškanti mintis, o menkesnė ir, taip sakant, abejotina sukaupia dvasią ir kelia religinius jausmus. 

(More, Thomas. Utopija. Vilnius: Vaga. 2010, 197p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)