... aš žinau, jog atėjau į šį pasaulį ne tik pavalgyti ar malonumų ieškoti, aš atėjau atrasti save ir atsakyti į klausimą, kas aš esu. Tad aš jau visai ne toks kaip „normalūs“ žmonės. Aš kitoks. Mano gyvenimo prasmė – atsakyti į šį klausimą.  

Mokykite neapšviestuosius viso, ko tik galite; visuomenė yra kalta tuo, kad neduoda nemokamo mokslo; ji atsako už tą tamsą, kurią pati skleidžia. Kai siela klaidžioja sutemose, joje bręsta nuodėmė. Kaltas yra ne tas, kauris nusideda, bet tas, kuris sudarė patamsius. 

Kitų šnekos, vis tiek ar jos teisingos ar melagingos, žmogaus gyvenimui, o ypač jo likimui dažnai turi tokios pat reikšmės kaip ir jo paties poelgiai. 

 XVI amžiaus pabaiga dar vadinama „kriticizmo epocha“. Terminas „kritikas“ buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visų pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni (puikūs „teksto kritikos“ pavyzdžiai yra Tacito ir Senekos darbai, kuriuos, kaip savo mėgstamiausius autorius, išleido Justus Lipsius). Šio termino prasmė plėtėsi ir pradėjo apimti tai, ką mes vadiname „literatūros kritika“ bei „meno kritika“.

Gailestis ir kilnaširdiškumas: be būtinos priežasties žudyti negalima ... daugelis, kurie gyvena, yra nusipelnę mirti. Ir nemažai yra mirusių, kurie nusipelno gyventi. Ar tu gali grąžinti jiems gyvenimą? Jei ne, tai neskubėk teisti ir kitų. Netgi išminčių išminčiai negali visko numatyti.  

Vienas toks nemalonus žvairiaakis keliautojas pasakojo, jog artimiausiu laiku čionai priplūs daugybė bėglių.
– ir jeigu vietos neatsiras, jie patys jos susiras, nes turi lygiai tokias pačias teises! – tyčia garsiai kalbėjo jis, o vietiniai žmonės neatrodė sužavėti tokios perspektyvos.
Hobitai į tai nekreipė per daug dėmesio, nes joks žmogus negali gyventi hobitų olose… 

… apie draugą reikia spręsti iš jo darbų. 

Bilbas viską išdalijo. Jis sakė, kad plėšikų pelnytas auksas jam atrodė kaip ir ne savas.  

Sarumanas išsitiesė ir įtaigiai pradėjo jau seniai paruoštą kalbą:
– Senieji Laikai jau praėjo. Viduriniai taip pat eina prie pabaigos. Elfų dienos jau baigėsi, ir gimsta nauja jėga – žmonės, kuriuos mes galim valdyti. Tačiau norint valdyti, reikia turėti galią ir Išminčių gudrumą.
Paklausyk, Gendalfai, mano senas drauge ir pagalbininke! Aš pasakiau „mes“, ir taip bus, jei prie manęs prisidėsi tu. Kyla nauja Jėga, ir prieš ją visos mūsų sąjungos bei sutartys yra bejėgės. Nei elfai, nei numenoriečiai jau nieko nepadarys. Mums lieka tik viena galimybė – tai prisidėti prie tos Jėgos, Gendalfai! Jai augant, augsime ir mes ir pamažu imsime ją valdyti. Mes laikysime savo troškimus giliai širdyje, bet turėsime tris galingus tikslus: Valdžią, Jėgą ir Žinias. Galbūt, siekiant jų, teks imtis ir nešvarių priemonių, bet juk silpni ir nepatikimi* draugai yra blogiau už stiprius priešus. Jei mes susijungsime, net Sauronas negalės mūsų įveikti.
……………...
* Lietuviškame vertime žodis „nepatiklūs“ čia pataisytas į „nepatikimi“, o angliškam originale žodžiui „idle“ paprastai siūlomos reikšmės būtų: tingūs; bergždi; nenaudingi. 

– Aš negaliu pakęsti permainų, skundėsi jis, – nieko nėra blogiau, kaip senatvėje susilaukti pasikeitimų. Permainos yra blogiausia, – kartojo ir kartojo hobitas.