Jung, Carl Gustav

Kas yra religija? Religija yra psichoterapinė sistema.

[Per dėm racionalizuota sąmonė] … gimdo atsitiktinumo ir beprasmybės jausmą, o šis jausmas trukdo mums gyventi daugiaprasmį gyvenimą, būtiną egzistencijos pilnatvei. Gyvenimas tampa banalus ir nebeatspindi viso žmogaus. (…) Gyvenama lyg vaikštant apsiavus per ankštus batus. Amžinybės matas (…) mūsų gyvenime absoliučiai neegzistuoja.

Nuodėmės išpažinimas suteikia jėgų gyventi toliau, priešingu atveju – žmogus pasmerkia save neišvengiamom kančiom.

Normalus žmogus be išlygų paklūsta visuotiniams reikalavimams; aplinkkelių žmogus, neišgalintis žingsniuoti koja kojon su normaliaisiais, šalikelėse aptiks tai, ką irgi reikės pavadinti gyvenimu. Santykinis menininko nemokėjimas prisitakyti iš tiesų yra jo pranašumas, leidžiantis jam laiktytis ištryptų kelių nuošalėse, įsiklausyti į dvasios šauksmą ir atrasti tai, apie ką kiti net nenutuokia.

Atsimenu vieną įdomų kiniečio atsakymą. Tasai atsakė: „Kai aš jaunas, aš einu pas daktarą, o kai senas – pas filosofą."

Psichinės kančios atveju, kuri visada izoliuoja individą nuo visuomenės, nuo, taip vadinamos, normalių žmonių bendruomenės, didelę reikšmę turi supratimas, o greičiau tikėjimas, kad konfliktas nėra individuali tragedija, bet sykiu visų kančia, bendra laiko našta.

[Ketvirtos terapinės stadijos tikslas] kad individas netalpintų savo laimės, o kai kada ir gyvenimo garantijos į išorinius tarpininkus, ar tai būtų žmonės, ar idėjos, ar aplinkybės. Kad jis prieitų suvokimą, jog viskas priklauso tik tai nuo to ar jis yra brangenybės savininkas. Jei jis jaučia, kad brangenybė yra jo rankose, tada traukos centras yra pačiame individe, o ne objekte nuo kurio jis priklausė. Pasiekti tokio išsilaisvinimo būseną yra dvasinės praktikos Rytuose, bei Bažnyčios pamokymų tikslas.

Fanatizmas yra užslopintos abejonės požymis.