Tyrinėjant agresiją tarp gyvūnų, ir ypač tarp primatų, svarbu pirmiausia nustatyti jų elgsenos skirtumą, kaijie gyvena savo aplinkoje ir kai gyvena nelaisvėje, tai yra iš esmės zoologijos soduose. Stebėjimai atskleidžia, kad primatai laukinėje gamtoje agresijos rodo mažai, o zoologijos sode gali parodyti nepaprastai daug destruktyvumo.
Nustatyti šį skirtumą yra esminės svarbos dalykas suprasti žmogaus agresijai, nes žmogus per visą savo istoriją vargu ar kada gyveno "natūralioje aplinkoje", išskyrus medžiotojus ir rankiotojus bei pirmuosius žemdirbius iki penktojo tūkstantmečio prieš kristų. "Civilizuotas" žmogus visada gyveno "zoologijos sode", t.y. įvairaus masto nelaisvėje ir vergijoje, ir tai tebėra teisinga ir dabar, net pažangiausiose visuomenėse.

Tačiau žmogus skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad jis yra žudikas; jis vienintelis primatas, be jokio biologinio ir ekonominio reikalo žudantis ir kankinantis savo rūšies narius ir jaučiantis dėl to pasitenkinimą. Kaip tik ši biologiškai neadaptyvi ir nefilogenetiškai užprogramuota "piktybinė" agresija ir yra tikra problema, kelianti pavojų žmogaus, kaip rūšies, egzistavimui...

Turime skirti du visiškai skirtingus agresijos tipus. Pirmasis, bendras žmogui, ir visiems gyvūnams, yra filogenetiškai užprogramuotas impulsas pulti (arba sprukti), kai kyla grėsmė gyvybiniams interesams. Ši gynybinė "gerybinė" agresija padeda išlikti individui ir rūšiai, yra biologiškai adaptyvi ir liaujasi, kai grėsmės nebelieka. Antrasis agresijos tipas, "piktybinė" agresija, t. y. žiaurumas ir destruktyvumas, yra būdinga žmogui ir faktiškai nepasitaiko tarp daugumos žinduolių; ji nėra filogenetiškai užprogramuota ir biologiškai neadaptyvi; ji neturi tikslo, ir jos patenkinimas geidulingas.

Kai kurie neapsisprendžia, kur pasukti, ir paskutinioji valanda pasičiumpa juos snaudžiančius bei žiovaujančius.

Didelė išmintis ateina per dideles abejones.

Neryžtingas žmogus – kaip neužgrūdintas kardas.