Lankomiausios citatos

Munčo dėsnis: Niekada naujovės nediegiamos taip sėkmingai, kaip tada, kai negalima jų patikrinti. (Variacija: Niekas taip nepagerina naujovės, kaip kontrolės stoka.) 

Golombo matematinio modeliavimo "ne" dėsnis:
1. Netikėkite pirmojo laipsnio, pakelto trisdešimt trečiuoju laipsniu, pasekmėmis. "Cum grano šalis".
2. Neskaičiuokite tiksliai to, ka galite skaičiuoti apytiksliai. "Neįsijausk per daug".
3. Nevartokite jokios sistemos tol, kol jos nesuprasite supaprastintai ir kol negalėsite patikrinti, ar ji pritaikoma. "Naudokis tik taip, kaip nurodyta".
4. Netikėkite, kad modelis yra realus. "Nesuvalgyk meniu".
5. Neiškraipykite realybės tam, kad galėtumėt pagrįsti modelį. "Procrusto metodas".
6. Neapsiribokite vieninteliu modeliu; kiti modeliai padės jums suvokti daugiau skirtingų to paties reiškinio aspektų. "Įteisink poligamiją".
7. Nepritarkite jau diskredituotam modeliui. "Nespardyk padvėsusio arklio".
8. Neįsimylėkite savo modelio. "Pigmalionas".
9. A srities terminologijos netaikykite B sričiai, jeigu tai nepadeda nei vienai, nei kitai. "Nauji senų daiktų vardai".
10. Nemanykite, kad, atpažinęs demoną, jį įveikėte. "Puikybė". 

Fundamentali teorema: Naujos sistemos sukuria naujas problemas.
Loginė  išvada: Sistemų dauginti nebūtina.
Apibendrintas neapibrėžtumo principas: Sistemos yra linkusios plėstis, o vėliau ir susilieti.
Alternatyvios formuluotės:
1. Sudėtingos sistemos pateikia netikėtumų.
2. Didelių sistemų elgsena negali būti numanoma.
Loginė išvada: Didelė sistema, sukurta išplečiant mažą, neveikia taip pat kaip mažoji.
Funkcinė apgavystė: Nors darbuotojai ir neatlieka tam tikrų sistemos operacijų, sistema vis tiek rodys, kad tos operacijos atliekamos.
Operacinė apgaulė: Sistema nedaro to, ką teigia daranti.
Pirmasis sistematikos dėsnis: Veikianti sudėtinga sistema yra išsivysčiusi iš veikiančios paprastos.
Antrasis sistematikos dėsnis: Paskubomis sukurta sudėtinga sistema niekada neveiks, bus
neįmanoma ją pataisyti ir priversti veikti. Reikia viską pradėti iš naujo, nuo paprastos veikiančios sistemos.
Fundamentalūs aukštesniosios sistemų teorijos postulatai:
1. Viskas yra sistema.
2. Viskas yra didesnės sistemos dalis.
3. Visata - tai begalinė augančių ir nykstančių sistemų sistema.
4. Visos sistemos yra be galo sudėtingos. Paprastumo iliuzija atsiranda tik sutelkus
dėmesį į vieną ar kelis kintamuosius.
Le Sateljero principas: Sudėtingos sistemos yra linkusios priešinti save su savo funkcijoms.
Čelomėjaus principas: Kad sistema būtų pastovi, ją reikia labai dažnai kratyti. 

Isavio blogio išsilaikymo dėsnis: Absoliutus bet kurios sistemos blogis yra pastovus. Sumažinus jį skurdo ar bedarbystės srityje, jis neišvengiamai padidės užterštumo ar nusikaltimų sferoje. 

Deiviso dėsnis: Jeigu antraštė baigiasi klaustuku, tai atsakymas yra "ne". 

Gyvename kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė. Šiems jausmams išreikšti ir priimti mūsų kultūroje liko labai mažai erdvės. Mažėja papročių, ritualų, kuriais buvo galima remtis išgyvenant netektis. Žmonės vis dažniau pakeičia (slopina) jausmus daiktiniais santykiais, maistu, vaistais. Taip jausmai tampa neišgyvenami, ir įvykus netektims sukelia itin skaudžius padarinius – ligas, sutrikusius santykius, savasties praradimą, uždaro ateities perspektyvos matymą. 

Atleidimo procesui palengvinti kai kurie specialistai rekomenduoja atleidimo veiksmus, kurie leidžia pajusti, išgyventi atleidimą. Vienas iš tokių veiksmų – atleidimo verbalizacija – išsakymas žodžiais. 

Per laidotuves nepatariama naudoti alkoholio, narkotikų, raminamųjų vaistų (nebent vaistai vartojami jau nuo seniau, skyrus gydytojui dėl kitų priežasčių). Nes laidotuvėse labai svarbu suprasti, kas vyksta, svarbu būti gerame kontakte su savo jausmais, leisti sau išgyventi ir išreikšti skausmą. Užslopinti vaistais jausmai lieka neatsiliepę natūraliu skausmu ir kančia į tai, dėl ko negali neskaudėti, dėl ko neišvengiamai apima liūdesys, baimė ir nerimas – dėl artimo žmogaus mirties. Jei šie jausmai „užkonservuojami“ vaistais – jie lieka neišgyventi. Ir vienaip ar kitaip, jie nuolatos primins, kad liko neišsielvartauti – ar belsdamiesi per kūną ir virsdami kūno ligomis, ar verždamiesi per psichiką – depresija, patologiniu gedėjimu, daugėjančiomis psichologinėmis problemomis, psichikos sutrikimais.

Kodėl svarbu išgyventi sielvartą? Neišgyventas sielvartas gali virsti kūno, psichologinėmis, socialinėmis, dvasinėmis problemomis. Tyrimai rodo, kad po netekčių padidėja rizika susirgti sunkiomis ligomis. Pavyzdžiui, A. V. Gnezdilov (2004) tyrime aptikta, kad iš tirtų 212 onkologinių ligonių 83% jų prieš 1−2 metus išgyveno traumuojančius psichiką įvykius, iš kurių 21% sudarė artimųjų mirtis. Minėtas autorius nurodo ir kitų tyrimų rezultatus: pirmais – antrais metais po išgyventos netekties 40% padidėja mirusiojo artimųjų sergamumas ir mirtingumas, dar kiti tyrėjai nurodo, kad artimųjų sergamumas ir mirtingumas padažnėja du–tris kartus, lyginant su žmonėmis, kurie nepatyrė netekties. 

... meno priemonės gali padėti išgyventi netektį – per meno terapiją. Psichoterapijoje kaip pagrindinės arba pagalbinės terapinio poveikio formos dažnai naudojami meno kūriniai. Netekčių išgyvenimo atvejais dažniausiai naudojama grožinės, filosofinės, religinės, psichologinės literatūros knygų (biblioterapija), poezijos (poezijos terapija), pasakų (pasakų terapija) skaitymas ir aptarimas; piešimas ir tapymas (dažniausiai vadinami meno, dailės terapija), ir kitos meno formos (šokis, vaidyba), kurios gali padėti įgyvendinti terapinius tikslus. Terapiškai orientuotas skaitymas padeda tapatinantis su herojumi aptikti, pavadinti, išgyventi savo jausmus, plačiau ir giliau matyti krizinių išgyvenimų prasmę, sunkumų įveikimo kelią, perspektyvą. Meno terapija piešiant leidžia „išpiešti“, išlieti dažais ir formomis sunkius, su netektimi susijusius jausmus, geriau juos suvokti, sumažinti jų sukuriamą įtampą ir nerimą.