Šeima

 Sakoma, kad tuokdamiesi vyras ir moteris patiki vienas kitam "saugoti savyje snaudžiantį pikčiausią žvėrį". Visi už grandinės laiko kieno nors "pikčiausią žvėrį". Tai iš tikro labai geras pasakymas.

 Pažvelgę į nepilnamečius tėvus galime teigti, kad vaikai vaikų auklėti negali. Žmonės taip gyvendami griauna savo šeimas ir viską aplinkui. Kiekvienas yra tarsi reanimacijos palatoje.

Vyro ir žmonos draugystė kyla iš prigimties. Mat žmogus iš prigimties labiau yra linkęs gyventi dviese negu valstybinėje bendrijoje – tuo labiau kad šeima yra pirmesnė ir būtinesnė negu valstybė, o gimdyti vaikus būdinga visiems gyvūnams. Tačiau kiti gyvūnai poruojasi tik tam, kad atsivestų palikuonių, o žmonės gyvena bendrai ne tik tam, kad gimdytų vaikus, bet ir kad tenkintų kitus kasdieninio gyvenimo poreikius. Čia jau iš karto yra darbo pasidalijimas: vyro darbai kitokie negu moters. Todėl suėję į draugę jie vienas kitam padeda. Taigi šita draugystė teikia ir naudą, ir malonumą, o jei abu [ir vyras, ir žmona] geri, tai draugystė grindžiama dar ir dorybe. Ir vienas, ir kitas turi savo dorybę, ir tuo jie džiaugiasi. Vaikai juos tvirtai susieja. Todėl bevaikiai sutuoktiniai pasidaro vienas kitam svetimi. Juk vaikai yra abiejų bendras turtas – jie ir palaiko tą ryšį. O atsakyti, kaip sugyventi vyrui su žmona ir apskritai draugui su draugu, - tai tas pat kaip atsakyti, kaip įgyvendinti teisingumą. Juk ne tas pats teisingumas bus draugo santykiuose su draugu arba su svetimu, arba su bičiuliu, arba su mokyklos draugu