Maža skola daro žmogų skolininką, didelė - priešą. 
Seneca, Lucius Annaeus
 


Paieška:

YouTube
Lankomiausios citatos

Lankomiausios citatos

Yra 27 dalykai, jų nevalia sakyti tiems, kuriuos mylite: „Juk įspėjau, kad taip ir bus. Tu visai kaip tavo motina. Tu nuolatos surūgęs. Na ir nusišnekėjai. Pats dėl visko kaltas. Ko ir vėl nepatenkintas? Liaukis žliumbęs dėl niekų. Ką bedaryčiau, tau visada viskas negerai. Ko nusipelnei, tą ir turi. Kodėl tu manęs niekada nepaklausai? Pasistenk būti atsakingesnis. Apie ką gi taip įsisvajojai? Su tavimi neįmanoma! Nesuprantu, kuriems galams su tavim susidėjau. Nors aiškinu tau viską iki užkimimo, mano žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Padarysiu taip, kaip norėsiu. Jei nepatinka, kraustykis gyventi kitur. Tu niekada nepabaigi visko iki galo. Na ir leptelėjai kvailystę ! Vienintelis dalykas, kurį sugebi - tai galvoti apie save. Jei mane iš tikrųjų mylėtum, taip padarytum. Kalbi kaip mažas vaikas. Keiti savo nuomonę pagal vėjo kryptį. Eik išgerti raminamųjų. Koks tavo reikalas? Nesuprantu tavo paistalų. Manai, tavo žodis visada turi būti paskutinis?"

Yra 37dalykai, juos reikia sakyti tiems, kuriuos mylite: „Puikiai atliktas darbas. Tu - nuostabus. Buvo puiku. Šiandien iš tavęs trykšte trykšta energija. Tu - neatsiejama mano dalis. Aš labai vertinu tai, ką man esi padaręs per šiuos metus. Tu esi tai, kas mano gyvenime svarbiausia, svarbiau už vaikus, už karjerą, už draugus, už viską. Aš laimingas, kad susituokiau su tavimi. Tu mano geriausias draugas iš visų, kuriuos turiu. Jei galėčiau pasukti laiką atgal, ištekėčiau už tavęs dar kartą. Šiandien noriu leisti laiką tik su tavimi. Man labai tavęs trūko. Visą dieną nesilioviau apie tave galvojęs. Nuostabu pabusti šalia tavęs. Visada tave mylėsiu. Man patinka tavo akių švytėjimas, kai šypsaisi. Šiandien gražiai atrodai, kaip ir visada. Aš pasitikiu tavimi. Žinau, kad visada galėsiu tavimi remtis. Tavo dėka jaučiuosi gerai. Didžiuojuosi, kad tu - su manimi. Atsiprašau! Aš suklydau. Kas tau labiau patiktų? Ką ketini daryti? Man malonu klausytis tavęs. Tu tokia ypatinga. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs. Noriu, kad tau būtųgera su manimi. Kuo galėčiau tau padėti? Melskis už mane. Šiandien už tave meldžiausi. Man brangi kiekviena akimirka, praleista su tavimi. Ačiū už tavo meilę. Ačiū, kad priimi mane tokį, koks esu. Ačiū, kad esame drauge. Su tavimi mano gyvenimas yra gražesnis."


(Ferrero, Bruno. Gyvenimas, tai visa ką turime. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 70-71p.)
Balsuoti:
 4.7 (56)
Komentarai (1)
... nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje.

(Coelho, Paulo. Alchemikas. Vilnius: Vaga. 2004, 32p.)
Balsuoti:
 4.6 (56)
Komentarai (0)
Ar tik žodžiai?

Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
- Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
- O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 131p.)
Balsuoti:
 4.5 (58)
Komentarai (0)
DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 11-14p.)
Balsuoti:
 4.6 (56)
Komentarai (0)

PASIRINKIMAS

Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:

- Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo.
Mokytojas tarė:
- Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį.
Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.
Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
- Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

Pernelyg daug mažų širdžių, pernelyg daug svyruojančių sielų, pernelyg daug siauro mąstymo ir šiurkščių rankų. Labiausiai mūsų laikais stinga drąsos. Ne kvailo akių draskymo, ne pavojingo nutrūktgalviškumo, bet tikros drąsos, kuri bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: "Išeitis vis tiek yra, ir aš ją būtinai rasiu." 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 309-310p.)
Balsuoti:
 4.9 (51)
Komentarai (0)
Aš, kaip ir dauguma žmonių, matau pasaulį tokį, kokį norėčiau matyti, o ne tokį, koks jis yra iš tiesų.

(Coelho, Paulo. Alchemikas. Vilnius: Vaga. 2004, 52p.)
Balsuoti:
 4.7 (52)
Komentarai (0)
... pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save. 

(Šekspyras, Viljamas. Hamletas. Raštai I. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1961, 339p.)
Balsuoti:
 4.7 (52)
Komentarai (0)
KAUKĖS

Paplūdimyje susitiko Grožis ir Negražumas.
"Šokime į jūrą maudytis", - pakvietė vienas kitą.
Nusirengę paniro į bangas. Netrukus Negražumas išlipo iš vandens ir apsivilkęs Grožio drabužiais nužingsniavo savais keliais.
Grožis, išlipęs į krantą, nerado savo drabužių, tačiau buvo labai drovus ir nenorėjo likti nuogas. Tad apsivilko Negražumo apdarus ir nuėjo savais keliais (Kahlil Gibran)

Dar ir šiandien žmonės juos painioja.
Vis dėlto esti mačiusių Grožio veidą ir jį atpažįstančių, nepaisant jo drabužių. Ir esti tokių, kurie atpažįsta Negražumo veidą ir kurių neapgauna jo apdarai. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 39p.)
Balsuoti:
 4.9 (49)
Komentarai (0)
Juk vienišas esi ne tada, kai šalia nieko nėra. 

(Remarkas, Erichas Marija. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 65p.)
Balsuoti:
 4.8 (48)
Komentarai (0)
Žmogus - vienintelė būtybė, kuri atsisako būti tuo, kuo yra. 

(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 17p.)
Balsuoti:
 4.8 (48)
Komentarai (2)
Surasta: 5940
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis