Mirtis

Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, –
vienam nukrintant, kitas išsprogsta, –
taip kūno ir kraujo kartos, –
vienai išmirštant, kita užgimsta.
(14:18) 

Taip pat gerai visiems žinomas faktas, kad daugybė žmonių miršta tik todėl, kad pasiduoda, kad jiems jau į viską nusispjaut. 

... mirusi šiandienos gėlė neša rytojaus žydėjimo sėklą ...  

Nebijok mirties nuosprendžio;
atsimink, kad jis apima ir tavo protėvius, ir palikuonis.
Toks yra VIEŠPATIES nuosprendis visiems kūriniams;
kodėl tad tu turėtum atmesti Aukščiausiojo valią?
Ar žmogus gyvena dešimt metų, ar šimtą, ar tūkstantį,
Hade nesiskundžiama dėl gyvenimo trukmės.
(41:3-4)  

Kartais mirties baimė nuvertinama kaip pernelyg banali, nes ji būdinga visiems. O kas nepažįsta ir nesibaimina mirties? Tačiau viena yra žinoti mirtį egzistuojant ir pašiurpti ar imti griežti dantimis galvojant apie ją, ir visai kas kita suvokti savo paties mirtingumą, jausti jį visu savo kūnu. Suvokti savo mirtingumą yra siaubingas, tačiau retai pasitaikantis išgyvenimas. Kartais žmogus jį patiria vos pora kartų per gyvenimą. 

Mirtis todėl ir yra tokia baisi, kad ją turi išgyventi vienas. 

Pasakiau, kad nors neįmanoma paneigti mirties fakto, galima stipriai pakeisti savo požiūrį į jį. Ir iš asmeninės, ir iš profesinės patirties žinau, kad labiausiai mirties bijo tie, kas nesijaučia gyveną visavertį gyvenimą. Darbinė formulė butų tokia: kuo mažiau tikro gyvenimo, tuo daugiau neįgyvendintų galimybių, tuo stipresnė mirties baimė ... Stengiausi padėti jai suvokti, kad nors mirties faktas pragaištingas, mintis apie mirtį mus gelbsti. Kitaip tariant, suvokus mirtį, atsiveria kitokia gyvenimo perspektyva, raginanti mus keisti prioritetus ... Pamaniau, kad įsisąmoninusi mirtį Betė irgi išmoks svarbią gyvenimo pamoką: gyventi reikia dabar, gyvenimo negalima be galo atidėlioti. 

Visada jaučiau, kad tai, kaip žmogus pasitinka mirtį, dažniausiai priklauso nuo tėvų pavyzdžio. Paskutinė tėvų dovana vaikams - savo pavyzdžiu išmokyti vaikus ramiai pasitikti mirtį. 

Visi čia paminėti vartai yra mirties vartai, nes žengus pro juos miršta netikroji savastis. Tada jūs liaujatės kildinę savo tapatybę iš psichologinio, proto sukurto pavidalo. O po to suvokiate, kad mirtis tėra saviapgaulė, kitaip sakant, iliuzija, nes jūsų tapatinimasis su susikurtu pavidalu buvo netikras. Mirtis tėra iliuzijos pabaiga. Ir ji skausminga tik tol, kol laikotės įsikibę šios iliuzijos. 

... mirties neapgausi, ją gali tik ištverti.