Gyvenimo prasmė

Galutinis žmogaus tikslas - priartėti prie Dievo, ir visa veikla - socialinė, politinė, religinė - turi vadovautis vieninteliu tikslu: regėti Dievą. 

Žmogaus kūnas skirtas tarnystei, o ne tam, kad jam būtų pataikaujama. Laimingo gyvenimo paslaptis - išsižadėjimas. Išsižadėjimas yra gyvenimas. Pataikavimas kūnui yra mirtis. Todėl kiekvienas turi teisę ir turėtų trokšti gyventi 125 metus, jei tarnauja kitiems nesidairydamas į rezultatus. Toks gyvenimas turėtų būti iki galo skirtas vien tarnystei. Išsižadėjimas dėl tarnystės yra neapsakomas džiaugsmas, kurio niekas negali atimti, nes šis nektaras trykšta iš vidaus ir sustiprina gyvenimą. Čia negali būti vietos liūdesiui ir nekantrumui. Be šio džiaugsmo ilgas gyvenimas neįmanomas, o jei taip ir nutiktų, jis nebūtų vertas gyventi.
Siela yra visur esanti. Kodėl jai turėtų rūpėti apsiriboti šiuo į narvą panašiu kūnu arba dėl šio narvo daryti blogį ar net žudyti? Todėl siekiame visiško išsižadėjimo idealo ir mokomės savo kūną, kol jis gyvas, skirti tarnystei, kad ji, o ne duona, būtų mūsų gyvenimo pamatas. Mes valgome ir geriame, miegame ir keliamės vien tam, kad tarnautume. Toks požiūris teikia tikrą džiaugsmą ir palaimintą laikų pilnatvės viziją.

Meilė ir tiesa - dvi tos pačios monetos pusės, jas abi labai sunku praktikuoti, bet abi jos yra vieninteliai dalykai, dėl kurių verta gyventi. 

Anksčiau ar vėliau kiekvienas susimąsto apie gyvenimo prasmę. Žmogus ieško prasmės pasaulyje, savo santykiuose su kitais asmenimis, aiškinasi, kokią prasmę turi jo veikla, jo gyvenimo tikslai.
Didžiausias pavojus ieškant gyvenimo prasmės iškyla tada, kai į konkrečius įvykius ar reiškinius mes žiūrime ne kaip į visumą, o bandome suskaidyti juos į atskirus aspektus.
Net ir turint daugybę kiekvieno konkretaus mokslo žinių, sunku susieti juos į visumą, o dar sunkiau mokslo žinias susieti su konkrečia tikrove. Todėl ima atrodyti, kad mokslas ir mokymasis neturi prasmės. O iš tiesų realybėje objektai yra neatskiriama, nedaloma visuma ...
Ieškant gyvenimo prasmės, dažniausiai pasitaikanti klaida - mąstymo ir jausmų atskyrimas ... Manoma, kad daugelį problemų galima išspręsti protaujant, mąstant. Tačiau daugelis etinių problemų neatsiejamos nuo jausmų. Pastarieji lydi visą mūsų elgesį. Mūsų norus ir jausmus, kaip ir mąstymą, taip pat galima ugdyti.
Dažnai atskiriama mąstymo ir veiksmų sritis. Tuomet net ir moralės principų mokoma kaip tam tikrų teorinių taisyklių, kurias išmokęs žmogus tikisi pritaikyti jas konkrečioje gyvenimo situacijoje. Vien mintinai išmoktos doros taisyklės neturi prasmės. Reikia suvokti jas protu ir jausmais, nuolat taikant jas realiame gyvenime ...
Žmogus siekia gyvenimo pilnatvės, jo gyvenimo tikslas yra vientisas, harmoningas pasaulio supratimas. Be to, kiekvienas gyvenime ieško ne šiaip prasmės, o prasmės sau.  

Gyventi reiškia treniruotis. Treniruodamiesi pasirengiame tam, kas laukia mūsų. Gyvenimas ir mirtis praranda savo prasmę, lieka tik iššūkiai, kurie priimami džiaugsmingai ir įveikiami ramiai. 

Gyventi - tai bandyti, o ne mąstyti apie gyvenimo prasmę. 

Esmės ieškančius žmones supa gėris, ir Dievas juos gelbsti. 

Jei tu aiškiai žinai, ko nori, gali gyventi, kaip nori. 

... kiekvieną gyvenimo akimirką kiekvienas mūsų žingsnis turi didesnę reikšmę nei mes patys. 

Šviesos karys iki galo įgyvendina savo Asmeninę Legendą.