Žmonės

O kas pagaliau iš tikrųjų pažįsta kitą žmogų? 

Daryti, kas teisinga, teisiam žmogui džiaugsmas,
o nedorėliams – pražūtis.
(21:15)

Daugelis laiko save geros valios žmonėmis,
bet kas gali rasti žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti?
(20:6)  

Romanas vadinosi "Didysis tablo" (...) Knygoje pasakojama apie žemietį ir žemietę, kuriuos pagrobė ateiviai iš kosmoso. Juodu buvo eksponuojami parodoje viename Cirkono-212 zoologijos sode.
 Tų romano personažų būste ant sienos kabojo didelis tablo, tariamai demonstruojantis biržos kursą bei plataus vartojimo prekių kainas, taip pat stovėjo teletaipas, pranešinėjantis biržos naujienas, bei telefonas, tariamai jungiantis juos su maklerio kontora Žemėje. Cirkoniečiai pranešė savo belaisviams, kad žemėje jų vardu investavo milijoną dolerių ir, jei pagrobtieji sumaniai tvarkysią savo finansus, grįžę į žemę, būsią pasakiškai turtingi.
 Ir telefonas, ir didysis tablo, ir teletaipas buvo, be abejo, netikri. Jie buvo įrengti tam, kad stimuliuotų žemiečius žiūrovų minios akivaizdoje ką nors veikti: šokinėti, šūkauti, džiūgauti, raukytis, rautis plaukus, iš baimės leisti į kelnes, šypsotis kaip medinę geležėlę radus. 

Ramfordas skaitė Kosmoso Klajūno mintis:
- O žinai, net jei viskas būtų atvirkščiai, jiems vis tiek labai patiktų, - tarė jis.
- Kas atvirkščiai? - nesuprato Kosmoso Klajūnas.
- Na, jei iš pradžių tave būtų apibėrę malonėmis, o paskui privertę nežmoniškai kentėti, - paaiškino Ramfordas. - Tiesiog jie mėgsta kontrastus. Jiems nusispjaut, kokia tvarka kas vyksta, svarbu, kad kvapą gniaužtų nuo žaibiškos kaitos... 

... aiškinti žmonėms, kokioje žiaurioje ir negailestingoje Visatoje jie gyvena, - sunkus ir nedėkingas darbas.

Žmonės yra tik rūkas,
mirtingieji – tik regimybė.
Visi sudėti ant svarstyklių,
jie tesvertų mažiau už rūką.
(62:10) 

Iš tiesų, tie kurie įtikėjo ir kūrė gėrį, šitie - geriausieji iš tvarinių.
(98:7) 

 Kam čia vardyti paskirus atvejus? Matydamas kunkuliuojantį forumą ar pilnutėlaitį Marso lauką, ar cirką, kur susirenka beveik visi, žinok ten esant tiek pat ydų, kiek žmonių. Tarp apsirengusiųjų togomis nėra taikos. Dėl menko pelno jie siekia vienas kito pražūties, kiekvienas gauna naudos tik nuskriaudęs kitą; laimingo nemėgsta, nelaimingą niekina, didesnieji juos kamuoja, jie kamuojami mažesniųjų. Tampomi priešingų norų, dėl lengvo malonumo ir grobio trokšta viską sunaikinti. Gyvenimas yra ne kas kita, kaip gladiatorių mokykla: su tais pačiais ir kartu geriama, ir kaunamasi. Tai žvėrių sambūris; tik tos pačios rūšies žvėrys saviškiams malonūs ir nedrasko gentainių, o žmonės sotinasi vieni kitus plėšydami. Apskritai nuo nebylių gyvulių jie skiriasi štai kuo: anie prijunksta prie juos šeriančių, o žmonių nuožmumas minta tais, kurie juos išmaitino.

 ... tiesiog nėra rimtos priežasties surinkti į vieną vietą daug žmonių. Būti minioje nemalonu ir nesveika. Siekiant užmegzti vertingesnius asmeninius ir socialinius santykius, minia nereikalinga, be to, ji pavojinga. Minios veržiasi ten, kur žmogus bijo įkelti koją, o fiureriai apgaudinėja jas savo labui.