Visuomenė

Šiuolaikinis žmogus nukenksminamas, politiškai paverčiant jį normos kopija. 

Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas. Leiskite jam gyventi klausant širdies ir jis darys stebuklus. Suprantate, aš tikiu žmogumi! 

Jums reikia pinigų, kad galėtumėte apsiryti kasdienybės kape, kuriame jūs daugiau nei su džiaugsmu, nepaisant atsidūsėjimų ir keiksmų, mokate engiančiai valstybei vienus mokesčius po kitų, vieną sąskaitą po kitos. Kad sistema nesugriūtų, jūs privalote dirbti - reikia uždirbti pinigų sąskaitoms apmokėti, tada galėsite dirbti dar daugiau, kad uždirbtumėte dar daugiau pinigų dar didesniems mokesčiams sumokėti. Ir kuriam galui, kai pasaulyje pinigų yra į valias, perteklius skirtas tiems, kurie drįsta įsivaizduoti esą turtingi? 

Ar galima vadinti teisinga tą visuomenę, kuri teikia tokią gausybę dovanų vadinamiesiems kilmingiesiems ... o nė kiek nesirūpina žemdirbiais, anglininkais, padieniais samdiniais, vežikais ir kalviais, be kurių nebūtų jokios visuomenės? Apkrovusi juos sunkiausiais darbais gražiausiais jų gyvenimo metais, visuomenė neatsimena jų triūso, užmiršta didžiules jų geradarystes; kada juos prislegia metai, ligos ir visokie nepritekliai, parodo jiems šiurkščiausią nedėkingumą ir leidžia mirti didžiausiame varge. Be to, iš padienio varguolių uždarbio turtuoliai kas dieną šį tą pasiglemžia ne tik klasta, bet ir remdamiesi valstybės įstatymais ...
Atidžiai stebėdamas visas dabar klestinčias valstybes ir svarstydamas jų padėtį, galiu prisiekdamas tvirtinti, jog jos atrodo ne kas kita, kaip suokalbis turtuolių, kurie valstybės vardu rūpinasi savo nauda ... 
Šitie didžiausi niekšai, nenumaldomu godumu pasidalinę visa tai, ko galėjo užtekti visiems, - kaip toli jie nuo laimingųjų ...  valstybės!

Aš mėgstu tiksliai žinoti, kur esu, - ne žingsniuoti dirbtinai iškilmingoje procesijoje tarsi parade kokioje nors pastebimoje vietoje, o eiti, jei galima, išvien su Visatos Statytoju; ne gyventi šiame nerimastingame, nervingame, bruzdančiame, apimtame rutinos ... Šimtmetyje, o stovėti arba sėdėti, paskendus savo mintyse, tol, kol jis eina pro šalį. Ką gi švenčia šie žmonės? 

... ir apskritai šiuolaikiniai žmonės esame proto pigmėjai palyginti su senovės tautomis ar net Elžbietos laikų žmonėmis. Bet kas gi iš to? Gyvas šuo geriau nei miręs liūtas. Argi žmogus turėtų eiti ir pasikart dėl to, kad priklauso pigmėjų rasei, o ne pamėginti pasidaryti didžiausiu iš visų pigmėjų? Tegu kiekvienas užsiima savo reikalais ir pamėgina būti tas, kuo jis sutvertas būti. 

Tačiau kad ir kur pasuktų žmogus, kiti persekios jį ir mėgins pačiupti jį nešvariomis letenomis ir, jei tik pajėgs, vers jį būti savo beviltiškos ir paikos visuomenės nariu. 

Mes - smulkiųjų žmonių rasė, o savo intelektualiniuose polėkiuose pakylame tik truputį aukščiau nei kasdienio laikraščio skiltys. 

Vienos klasės prabangą atsveria kitos skurdas. 

Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų palyginimui, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos.