Savęs pažinimas

- Kas tu esi? - paklausė vikšras.
Taip užkalbinta Alisa pasijuto nedrąsiai ir pasakė drebančia širdim:
-Aš... aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu... žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to esu daug kartų pasikeitusi. 

Manau, vienas svarbiausių veiksnių - noras patikti. Turbūt viskas yra štai taip paprasta. Norime, kad kas nors mus įvertintų. Man atrodo, daugelį mano veiksmų lemia noras kam nors patikti. Nors esu suaugęs žmogus, aš vis dar viliuosi, kad tėvas įvertins daugumą mano laimėjimų. Svarstau: juokinga save vadinti nepriklausoma asmenybe, kai šitaip smarkiai priklausai nuo kitų. Man reikia meilės ir pagyrų, aš noriu, kad man kas nors globėjiškai priešintųsi. Mano galva, nepriklausomų asmenybių apskritai nėra. Gal autistai yra išimtis, nors kai gerai pamąstau, tuo visiškai netikiu. Baisiai įdomu, kaip nepriklausomų asmenybių mitas šitaip išplito. 

Rango ir turto skirtumai verčia kiekvieną vaidinti savo vaidmenį, bet anaiptol ne jie lemia sieloje glūdinčią laimės ir pasitenkinimo įvairovę: ir šiuo atveju kiekviename tūno tas pats vargeta su savo kančiomis ir negandomis, kurių konkretus turinys yra skirtingas, tačiau forma, t. y. tikroji esmė, lieka maždaug tokia pat ... Visi puikumai ir malonumai, atsispindėję miglotoje bukagalvio sąmonėje, yra tiesiog apverktini, palyginti su Cervanteso [Servanteso] gūdžioje kalėjimo kameroje rašiusio savo "Don Kichotą", sąmone. 

Neįmanoma nieko pamatyti išorėje, ko nėra mūsų viduje. Tad dangus ir kosmosas mums beribis tik todėl, kad tas neribotumas yra mumyse. 

Esama paslapties, kurią greitai sužino kiekvienas protingas žmogus, kad, be tos energijos, kurios turi ir kuri suvokiama protu, jis gali pasisemti ypatingų jėgų (tarsi atsivėrus antram protui), jei atsiduotų daiktų prigimčiai ir suvoktų, jog, be tų galių, kurios priklauso jam kaip individui, jo viduje slypi didžiulė pamatinė jėga, leidžianti be galo daug padaryti, jei nesipriešintų toms nežemiškoms jėgoms ir leistų savyje gyventi: kai žmogus įtrauktas į visatos gyvenimą, jo kalba yra griaustinis, jo mintis - įstatymas, o žodžiai - visur suprantami, lyg būtų augalai arba gyvūnai. 

Sielvartaujantis žmogus, ypač netekęs paties artimiausio žmogaus, išgyvena tapatumo sukrėtimą ir sielvartaujant jam tenka ieškoti ir atrasti savo naująjį tapatumą. Tai ne pati lengviausia užduotis, nes norint pajusti savo tapatumą reikia gerai ir giliai pažinoti save – ypač savo ribas ir galias. Kaip rašo Verena Kast (1998) – tapti pačiu savimi, tai reiškia nubrėžti ribą tarp „Aš“ ir pasaulio (išorės), tarp „Aš“ ir to, kas neįsisąmoninta (vidaus). Saugių savo ribų jautimas mums leidžia išeiti už šių ribų, susiliejant su kitu žmogumi − tai mes patiriame visų pirma meilėje ir seksualume. Ištikus netekčiai ir netekus tam tikros savo „Aš“ dalies, tapatumo turėjimas leis sugrįžti į savo ribas. Tapatumo jausmas, nepriklausomai nuo gyvenimo pasikeitimų, leidžia žinoti – kas beatsitiktų − liksime savimi. Išgyventas ir įveiktas sielvartas sustiprina tapatumo jausmą, kaip ir stiprus tapatumo jausmas padeda išgyventi ir įveikti sielvartą.

Toji čia nagrinėjama mūsų prigimties kvailystė išties leidžia tris ūglius: garbės troškimą, puikybę ir išdidumą. Puikybė ir išdidumas skiriasi tuo, kad išdidumas yra jau turimas žmogaus įsitikinimas savo vertingumu kokiu nors atžvilgiu, o puikybė - noras tokį įsitikinimą sukelti kitiems, dažnai puoselėjant slaptą viltį ir pačiam tuo patikėti. Vadinasi, išdidumas yra iš vidaus kylantis, kitaip sakant, tiesioginis savęs gerbimas, o puikybė - siekis tą garbę įgyti iš išorės, taigi netiesiogiai. Todėl puikybė žmogų daro plepų, o išdidumas - tylenį. Bet tuščiagarbis turėtų žinoti, kad palanki kitų nuomonė, kurios jis taip trokšta, kur kas lengviau ir patikimiau įgyjama tylėjimu, o ne malant liežuviu, nors gražbilystė ir per kraštus lietųsi. 

Kai nepasitenkinimas neišnyksta, reiškia, kad Viešpats tą nepasitenkinimą pažadino dėl vienos vienintelės priežasties - reikia viską pakeisti, žengti pirmyn. 

Tas, kas pažino save, pasiekė aukščiausiąjį Gėrį, o kas pamilo iš apgaulės ir geismo atsiradusį kūną, tas liko klaidžioti tamsoje, patirdamas mirties keliamas kančias. 

Tik priimdami širdin savo norus, galime suvokti, kas esame ...