Maceina, Antanas

A n t i k r i s t i n i s  p r a d a s  i s t o r i j o j e  v i s a d o s  r e i š k i a s i  n i h i l i z m o  p a v i d a l u. Dykumų dvasia, norėdama griauti Kristaus darbą, yra priversta, kaip buvo sakyta, veikti per žmones, nes tik žmonės yra regimi pirmaeiliai istorijos veikėjai. Kitokio tiesioginio kelio ji neturi. Bet kad šitas griovimas būtų žmogui pakeliamas, jis turi nematyti jokios prasmės ir jokio tikslo; jis turi būti nihilistas. 

... kiekviena idėja, susidūrusi su žeme, netenka dalies savo grožio. Virsdama kūnu, ji yra priversta prisiimti medžiagos sunkumą ir tamsumą. Tačiau dėl to dar nekyla jokios esminės priešingybės tarp idėjos, esančios sąmonėje, ir idėjos, įvykdytos objektyviniuose gyvenimo pavidaluose. 

Minia, žmonių masė yra tasai pasyvus istorinis laukas, kuriame vyksta idėjinių pradų susikirtimas. 

Jeigu būtį kūrybiškai pavadinsime, pasigaudami v a i z d i n i o prado žodyje, turėsime poeziją. jeigu tą pačią būtį kūrybiškai pavadinsime, pasigaudami s ą v o k i n i o prado žodyje, gausime filosofiją. Filosofija ir poezija yra dvi to p a t i e s dalyko pusės. Surištos savo pagrindu ir savo esme, jos persiskiria tik išviršiniuose objektyviniuose savo pavidaluose. 

Poezijos objektas - giliausia šio žodžio prasme - yra b ū t i s. 

F i l o s o f a s  ir  p o e t a s   k u r i a   s a k y d a m i. Jie, kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda  v a r d u s giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą; jie pavadina daiktus - jų ypatybes, jų santykius ir galop pačią jų esmę.