Jung, Carl Gustav

... kiekvieną žmogaus sprendimą lemia jo psichologinis tipas, todėl kiekvienas požiūris yra reliatyvus. 

Fizikos mokslas skiria energiją ir įvairias jos apraiškas, t.y. elektrą, šviesą, šilumą ir t.t. Lygiai taip pat yra ir psichologijoje. Čia taip pat pirmiausia kalbama apie energiją ir jos intensyvumą (didesnį ar mažesnį dydį). Ji gali pasireikšti labai įvairiomis formomis. Požiūris į libido kaip į energiją tam tikra prasme suvienija skirtingas nuomones, o kontroversiški klausimai apie libido prigimtį - ar ji yra seksualumo, alkio, galios, ar koks kitas instinktas - dažnai tampa nebe esminiai.  

Tik susipažinęs su alchemija, supratau, kad pasąmonė yra procesas ir kad ego santykis su pasąmonės turiniais tampa tikrojo kitimo arba psichės vystymosi priežastimi. Individualiais atvejais šį vystymąsi galima įžiūrėti sapnuose ir fantazijose. Kolektyviniame pasaulyje jis užfiksuotas įvairiose religijų sistemose ir simbolių evoliucijoje. Išstudijavęs individualius bei kolektyvinius kitimo procesus ir supratęs alcheminius simbolius, aš atradau pagrindinę mano psichologijos idėją - individuacijos procesą. 

Aš atsisakiau elektros ir pats kūrenu židinį bei viryklę. Vakarais uždegu senas lempas. Čia nėra vandentiekio, ir aš pumpuoju vandenį iš šulinio. Aš skaldau malkas ir pats gaminuosi valgį. Šie paprasti dalykai suteikia žmogui paprastumo, nes juk taip sunku būti paprastam!
Bolingene mane supa tyla, ir aš gyvenu kuklioje harmonijoje su gamta. Galvoje kyla mintys, siekiančios šimtmečių glūdumą ir užbėgančios už akių tolimai ateičiai. Čia sumažėja kūrybos kančios, čia kūrybiškumas susijungia su žaismingumu. 

Besidarbuodamas prie geneologinių plokščių staiga aiškiai supratau keistą likimo ryšį, siejantį mane su mano protėviais. Aš stipriai jaučiau, kad esu veikiamas dalykų ar klausimų, kurių neužbaigė ar į kuriuos neatsakė mano tėvai, seneliai ir tolimesni protėviai. Dažnai atrodo, lyg šeimą slėgtų beasmenė karma, iš tėvų pereinanti vaikams. 

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytu. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvenama daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą. 

Norint tinkamai ką nors įvertinti, reikia visada surasti tokį požiūrio tašką, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su vertinamuoju dalyku. Tai ypač pasakytina apie psichologinius klausimus, kurių atžvilgiu mes natūraliai būname šališkesni nei bet kurioje kitoje mokslo šakoje. Pavyzdžiui, kaip galime suvokti savo nacionalinius ypatumus, jei niekada neturėjome galimybės pažvelgti į savo tautą iš šalies? Iš šalies reiškia kitos tautos akimis, bet tam reikia gerai pažinti svetimos kultūros kolektyvinę sielą. Šio asimiliacijos proceso metu paprastai susiduriame su visais tais nepakenčiamais dalykais, kurie sudaro nacionalinius prietarus ir ypatumus. Visa, kas mus erzina kituose, gali padėti mums pažinti save. Angliją tik tuomet suprantu, kai matau, kuo aš, kaip šveicaras, joje išsiskiriu. Europą, mūsų didžiausią problemą, suprantu tik tuomet, kai pamatau, kuo aš, kaip europietis, pasaulyje išsiskiriu. 

Tai, ką vadiname kolonizacija, misijomis, civilizacijios skleidimu ir t. t., turi ir kitą veidą - plėšraus paukščio, atidžiai, su žiauriu ryžtu akimis sekančio toli esančią auką; veidą, kuris labiau tiktų piratų ir plėšikų padermei. Visus erelius bei kitus plėšrūnus, puošiančius mūsų herbus, laikau taikliais psichologiniais mūsų tikrosios prigimties atspindžiais.  

Žinios mūsų nepraturtina, o vis labiau atitolina nuo mistinio pasaulio, kuriam mes kadaise priklausėme. 

Kultiniai veiksmai yra žmogaus atsakymas ir reakcija į Dievo veikimą žmonių atžvilgiu, bet galbūt ne tik tai. Jais aktyviai siekiame paveikti dievybę, tai tam tikra maginė prievarta. Žmogus jaučiasi galįs lygiavertiškai atsakyti į visagalį Dievo poveikį ir atsilyginti Jam kai kuo, atitinkančiu Jo paties esmę. Ši žmogaus galia pagimdo išdidų jausmą, kuris žmogiškąjį asmenį išaukština iki metafizinio veiksmo.