Gyvenimo prasmė

Priešingai nei kitų egzistencinių duotybių atveju (mirties, izoliacijos, laisvės), manau, kad gyvenimo prasmė geriausiai pasiekiama netiesiogiai. Viskas, ką mes turime padaryti, tai pasinerti į vieną iš daugelio galimų gyvenimo prasmių, ypač jei ji yra peržengianti savastį. Svarbus yra pats įsitraukimas ... Gyvenimo prasmės, kaip teigė Buda, išmokti negalima. kiekvienas turi pats pasinerti į gyvenimo upę ir leisti klausimui pasitraukti. 

Objekto prasmė yra jo svarba žmogaus poreikiams. 

Žmogus gyvena tik tam, kad mokytųsi, o tai, ko jis išmoksta - gera ar bloga - priklauso nuo jo prigimties. 

Kiekvienas, kuris nori visapusiškai suprasti žmogiškosios prigimties visus lygmenis ir tai, kaip žmonės atranda savo gyvenimo prasmę ir tikslą, turi šiuos dalykus susieti su tuo, ką žinome apie moralę ir religiją.  

Nėra nieko brangesnio už gyvybę. Ar būtum turtuolis, ar skurdžius, jei nenugyvensi ilgo gyvenimo, gali nesuspėti pasiekti jo tikrojo tikslo. Net jei tai kainuotų nesuskaičiuojamą daugybę pinigų ir brangenybių, gyvenimas yra kaip tik tai, ką verta pirkti.
Sakoma, jog gyvenimas vis dėlto yra visai nereikšmingas lyginant su teisingu mąstymu. Tiesą sakant, būtent tiesa ir yra labiausiai gerbiama.
Nėra nieko vertingesnio už gyvenimą. Tačiau tuomet, kai turime atsisakyti šitaip branginamo gyvenimo vardan tiesos, niekas neturėtų būti labiau gerbiamas nei tiesa.
Atidžiai tyrinėdami pasaulį pastebime daugybę žmonių, lengvai iššvaistančių savo gyvenimus. Bet ar nors vienas iš tūkstančio sutiktų mirti dėl tiesos? Tarp labiausiai nusižeminusių tarnų, priešingai nei tikimasi, tokių turėtų būti daug. O štai tiems, kurie patys save laiko išmintingais, tai padaryti būtų sunku.  

Prasmę gyvenimas įgauna tik per meilę. Vadinasi, kuo daugiau sugebame mylėti ir atsiduoti, tuo prasmingesnis tampa mūsų gyvenimas. 

Žmogus, pakyląs naktį ir tyliai einąs pas kitą žmogų, yra lyg lobio ieškotojas, mėginąs lyčių sankryžoje iškasti tokią būtiną didžiąją laimę. Ir visuose ištvirkavimuose, visuose gamtai priešinguose iškrypimuose, visuose tuose desperatiškuose ir žlugusiuose mėginimuose atrasti amžiną būties prasmę esama dalelės to ilgesio, kuris gimdo didžius poetus. Čia žmonijos alkis pranoksta ją pačią. Čia tiesiasi rankos į amžinybę. Čia akys veriasi, žvelgia į mirtį ir jos nebijo; čia skleidžiasi beviltiškas didvyriškumas, kurio šlovė ateina ir praeina lyg šypsnys, pražysta ir nuvysta rožė. Čia esama geismo audrų ir lūkesčių štilio; čia esama svajų, tampančių darbais, ištirpusių svajose. Čia nelyg milžiniškuose lošimo namuose laimimas arba pralošiamas jėgų kapitalas. 

... žmogaus valia atlikti tai, kas jam lemta, padaro jį žmogumi, o ne samprotavimai apie būties paslaptis. 

... laimingas gyvenimas savo ruožtu apibrėžtinas kaip būtis, kuri, vertinant ją absoliučiai objektyviai arba, tiksliau sakant, ramiai ir dalykiškai apmąstant (nes čia reikalingas subjektyvus sprendimas), laikytina kur kas vertingesne už nebūtį. Iš tokios žmogaus būties sampratos išeina, kad mes gyvename dėl paties gyvenimo, o ne vien dėl to, kad bijome mirties; tai taip pat paaiškina, kodėl trokštame gyventi amžinai. 

Kirkegardo pastebėjimas: Gyvenimo esmę suprasi tik atsigręžęs į praeitį. Tačiau gyventi reikia tik ateitimi.