Atsiminimai, vizijos, apmąstymai

Kaip gydytojas, turiu nuolatos savęs klausti, koki žinią man perduoda pacientas. Ką jis man reiškia? Jei ligonis man nieko nereiškia, neturiu su juo jokio sąlyčio taško. Gydytojas tik tada gali daryti poveikį, kai jį paveikia paciento problema. "Tik tas sugeba gydyti, kas pats sužeistas". Tačiau jei gydytojas savo asmenybe dengiasi lyg šarvais, jo darbas bus be rezultatų.  

Dažnai pasitaiko, kad moterys, mylinčios savo vyrus netikra meile, būna pavydžios ir griauna jų santykius su draugais. Jos trokšta, kad vyras joms priklausytų visiškai, nes pačios jam iki galo neatsiduoda. Pavydas visada kyla iš meilės trūkumo. 

Sapnas man parodė, kad ji nebuvo tokia paviršutiniška asmenybė. Jos širdyje glūdėjo pašaukimas šventumui. Tačiau ji neturėjo jokių mitologinių idėjų, todėl esminiai jos asmenybės bruožai negalėjo pasireikšti. Visi jos troškimai sukosi apie flirtą, gražius drabužius ir seksą, nes ji nieko daugiau ir nepažino. Ji vadovavosi tik intelektu ir gyveno beprasmišką gyvenimą. Tačiau tikrovėje ji buvo Dievo vaikas, kurio gyvenimo tikslas – vykdyti Jo slaptą valią. Turėjau jos prote pažadinti mitologines ir religines idėjas, nes ji priklausė tokiems žmonėms, kurie pašaukti dvasinei veiklai. Taip jos gyvenimas įgavo prasmę, o iš neurozės neliko nė pėdsako.  

Pacientai taip priartino mane prie žmogaus gyvenimo tikrovės, kad aš negalėjau nepažinti jos esmės. Susitikimas su skirtingo būdo ir skirtingo psichologinio lygio žmonėmis man reiškė nepalyginti daugiau nei paviršutiniškas pokalbis su kokia nors įžymybe. Nuostabiausi ir reikšmingiausi pašnekesiai mano gyvenime visada vyko anonimiškai.

1903 m. dar kartą į rankas paėmiau "Sapnų aiškinimą" ir atradau sąsajų su mano paties idėjomis. Kas mane labiausiai sudomino šioje knygoje, tai iš neurozių psichologijos kilusios sąvokos "išstūmimo mechanizmas" pavartojimas tyrinėjant sapnus. Man tai buvo svarbu, nes žodžių asociacijos eksperimentų metu dažnai susidurdavau su išstūmimo reiškiniu. Į kai kuriuos žodžius-dirgiklius pacientai arba nerasdavo jokio asociatyvaus atsakymo, arba pateikdavo jį tik po neįprastai ilgo reakcijos laiko. Kaip vėliau paaiškėjo, tai atsitikdavo kiekvieną kartą, kai žodis-dirgiklis paliesdavo kokią nors dvasinę žaizdą ar vidinį konfliktą. 

Proto švytuoklė švytuoja tarp prasmės ir beprasmybės, o ne tarp tiesos ir netiesos.  

Žinoma, tie žmonės, kurie neišmano apie gamtą, yra neurotikai, nes jie neprisitaikę prie gyvenimo tikrovės. Jie dar per daug naivūs kaip vaikai, kuriems reikia paaiškinti, kad jie žmonės kaip ir visi kiti. Aišku, to neužtenka neurotikams pagydyti. Jie taps sveiki, kai išbris iš kasdienybės purvo. Vis dėlto jie daug mieliau lieka lindėti tame, ką jie anksčiau buvo išstūmę. Ir kaip jie iš ten išbris, jei analizė nepadeda jiems suprasti, kad egzistuoja kažkas kita ir geresnis, jeinet teorija laiko juos ten įkalintus ir kaip išsilaisvinimo galimybę jiems pateikia tik racionalų arba "protingą" sprendimą - galų gale atsisakyti vaikiškų poelgių? Neįmanoma atsisakyti vieno gyvenimo būdo kartu nepriimant kito. Iš patirties žinau, kad absoliučiai protingas gyvenimo būdas paprastai yra neįmanomas, ypač jei žmogus iš prigimties yra neprotingas kaip neurotikas. 

Eksperimentuodamas patyriau, kaip naudinga terapiniu atžvilgiu rasti emocijose glūdinčius vaizdinius. 

Svarbiausia yra atskirti sąmonę nuo pasąmoninių turinių. Lengviausiai tai pavyks, jei juos suasmeninsime, o po to užmegsime sąmoningą santykį su jais. Tik taip įmanoma nepasiduoti pasąmonės įtakai. Tai nėra itin sunku, nes pasąmonės turiniai pasižymi tam tikru savarankiškumu. Visai kas kita, jei pasiduodame kraštutinumui ir imame šiuos turinius laikyti absoliučiai savarankiškais. Vis dėlto tik taip galima bendrauti su pasąmone. 

Jei sutelktume dėmesį į tai, ko iš mūsų nori ir ką sako mūsų vidinė asmenybė, skausmas greitai praeis.