Nesupančiotas protas

Yra daugybė dalykų, apie kuriuos net nenutuokiu, o nežinodamas tiesiog sakau, jog jų nėra. 

Galima sakyti, jog aš, kaip kovos menininkas, nesikaunu dėl pelno ar nuostolio, manęs nedomina stiprybė nei silpnumas. Ir nesvarbu, ar tai žingsnis į priekį, ar atgal. Priešas manęs nemato. Ir aš nematau priešo. Pasitraukdamas į vietą, kurioje dangus ir žemė dar neatsiskyrę, o in ir jan dar nėra, aš nedelsdamas būtinai pasiekiu rezultatą.
...
Nesikauti dėl pelno ar nuostolio, nesidomėti nei stiprybe nei silpnumu reiškia aklai nesiekti pergalės bei nesijaudinti dėl galimo pralaimėjimo, taip pat nesiblaškyti mąstant apie stiprybės ir silpnumo poziciją.  

Taigi, tikrasis aš yra tai, kas buvo dar iki dangaus ir žemės atsiskyrimo, ir netgi iki tol, kol gimė tėvas ar motina. Šis aš yra viduje: paukščiai ir žvėrys, žolės ir medžiai bei visa kita. Tai yra tas, kas vadinama Budos prigimtimi. Šis aš neturi formos, nes nėra gimęs, taip pat jame nėra ir mirties. Visai ne tas, ką įmanoma pamatyti paprastomis kūniškomis akimis. Tik žmogus, pasiekęs nušvitimą, gali tai pamatyti. Sakoma, gog šitai regintis žmogus jau yra pamatęs savo tikrąją prigimtį ir tapęs Buda.  

Eiti per vandenį – tai lyg eiti žeme, o eiti žeme  lyg eiti vandeniu. Šito posakio reikšmė išliks neaiški kiekvienam dar nenušvitusiam. 

Visuose dalykuose jis bus viršesnis už kelionės draugus, vadinasi, jog jam žemėje nebus lygių, jis taps toks, kaip Šakjamunis, kuris yra sakęs: „tiek aukštai danguje, tiek ir žemėje, aš vienintelis esu Pagerbtas.“
[Pasakojama, jog kai Šakjamunis gimė, jis žengė po septynis žingsnius visomis keturiomis kryptimis, pakėlė dešinę ranką į dangų ir padeklamavo šią frazę]
Ar norėtum tai pasiekti? Vaikščiodamas, sustodamas, sėdėdamas ar gulėdamas, kalbėdamas ir tylėdamas, gerdamas arbatą ar valgydamas ryžius – niekada neapleisk pastangų, greitai išsirink tikslą ir tyrinėk viską aplinkui: ateinančius ir išeinančius. Tada turėtum imti žvelgti į daiktus tiesiai. Bėgant mėnesiams ir metams, tai ims atrodyti lyg šviesa, pati savaime sužibusi tamsoje. Tuomet įgysi išminties be mokytojo ir paslaptingų gebėjimų, net nesistengdamas jų ugdyti. Tik tokiu metu tu neatitolsi nuo realybės, tačiau peržengsi jos ribas. Aš tai vadinu vardu Taja.
...
Niekada neapleisk pastangų, greitai išsirink tikslą ir tyrinėk viską aplinkui: ateinančius ir išeinančius. Tada turėtum imti žvelgti į daiktus tiesiai. Vadinasi, niekada neturėtum būti nerūpestingas ar aplaidus, kad ir ką bedarytum, bei laikas nuo laiko turi nepamiršti atsigręžti į save. Turėtum kuo greičiau išsiaiškinti tikslą ir pastoviai mąstyti apie priemones jam pasiekti. Visada eik tiesiai pirmyn, manyk, jog tai, kas gera, išties gera, o tai kas bloga, išties bloga. Stebėk šiuos dėsningumus visur ir visada.
...
Aš tai vadinu vardu Taja. Taja – tai vardas, kilęs iš senovės Kinijos. Jis reiškia kardą, neturintį lygių pasaulyje ... Žmogui, įgavusiam tokią galią, jau nebeturės įtakos nei didžiulių armijų vadai, nei šimtų tūkstančių priešų jėga ... Taip aš vadinu paslaptingųjų gebėjimų galią – kardas vardu Taja.