Fromm, Erich

Įžvalgumas glaudžiai susijęs su pranašavimu. Pranašauti – reiškia daryti išvadą apie ateities įvykius, sprendžiant iš dabartyje veikiančių jėgų galingumo krypties. Bet kokios išsamios žinios ne apie paviršių, bet apie giliau veikiančias jėgas, suteikia galimybę pranašauti, ir bet kokia vertinga pranašystė turi remtis tokiomis žiniomis. Nenuostabu, kad mes dažnai numatome įvykių raidą, kurią vėliau patvirtina faktai. Ir visai nėra reikalo liesti telepatijos klausimo, nes daugelį sapnų galima priskirtiką tik minėtų racionalių pranašysčių kategorijai.

Tas pats reiškinys buvo tiksliai kliniškai ištirtas nesuvaldomo noro valgyti atvejais. Šis simptomas nėra motyvuojamas "fiziologinio" alkio, o tik "psichinio", ir jį sukelia depresijos, nerimo, "tuštumo" jausmas.

Tačiau miego metu mūsų dieninis pasaulis tampa lygiai tokiu pačiu pasąmoniniu, kaip naktinis pasaulis dienos metu.

Pasąmonė nėra nei mitinė genetiškai paveldėtų išgyvenimų karalystė, kaip manė K. G. Jungas, nei iracionalių libido jėgų buveinė, kaip teigė Froidas. Ją reikėtų aiškinti pagal principą: „Ką galvojame ir jaučiame priklauso nuo to, ką veikiame“.

Destrukcija yra nenugyvento gyvenimo pasekmė.

Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai ne meilė, o (...) praplėstas egoizmas.

Tikras meilės santykis nepalieka vietos pavydui. Juk tokiu atveju pavydas iš principo nepagrįstas, nes tikros meilės prielaida ta, kad mylimas žmogus suvokiamas kaip ypatingas ir nepakartojams, taigi iš esmės nepalyginamas su kitais žmonėmis. O konkurencija, kurios taip bijo pavyduolis, reikštų, kad jį galima lyginti su konkurentu mylimumo požiūriu. Tačiau neįmanomos jokios varžybos nei konkurencija, kai esi tikrai mylimas: kiekvienas žmogus tam, kuris jį myli, yra neprilygstamas ir todėl hors de concours [Už konkurso ribų(pranc.)].

Meilė yra aktyvi žmogaus galia, kuri sugriauna sienas, skiriančias žmogų nuo artimųjų ir sujungia jį su kitais; meilė padeda įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, kartu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo individualumą. Meilėje įmanomas paradoksas – du žmonės tampa viena, ir vis dėlto išlieka du.

Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“. Brandi meilė vadovaujasi kitu principu:“Aš esu mylimas, nes pats myliu“.
Nesubrendusi meilė teigia: „Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: „Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

Jei meilė būtų tik jausmas, nebūtų pagrindo pasižadėti – mylėsiu amžinai.