Kamiu, Albertas

... tiesa be raukšlių - poezijos priešingybė. 

Nei antžmogiškos laimės, nei amžinybės jis nenujautė kitapus dienų kreivės. Laimė buvo žmogiška, o amžinybė kasdieniška. Svarbiausia buvo mokėti nusižeminti, priderinti savo širdį prie dienų ritmo, užuot lenkus jų ritmą pagal savo vilties kreivę.
Lygiai kaip reikia mokėti sustoti mene, kaip visada ateina akimirka, kai prie skulptūros nebereikia liestis ir proto valia šiuo atžvilgiu visada pasitarnauja menininkui kur kas labiau nei patys iškalbingiausi aiškiaregystės šaltiniai, lygiai taip reikia ir trupučio nenuovokumo, kad baigtum gyvenimą laimingas. Tie, kurie jo neturi, privalo įgyti. 

Jis irgi jautė naujų pradžių, išvykimų, naujai pradėtų gyvenimų žavesį. Tačiau žinojo, kad tik bejėgių ir tinginių galvose tai siejama su laime. Laimei būtinas pasirinkimas, o tame pasirinkime - suderinta ir įžvalgi valia. 

Tik lėktuvas leidžia žmogui pajusti vienatvę labiau nei ji pajuntama automobilyje. 

Pasaulis visada teigia tik vieną dalyką, jis sudomina, o paskui įgrysta. Bet visada ateina metas, kai jis pavergia, nuolat kartodamas, ir gauna atpildą už savo atkaklumą. 

Pasaulis visada kartoja vienui vieną dalyką. Ir šitoje kantrioje nuo žvaigždės iki žvaigždės nusidriekiančioje tiesoje ištirpsta laisvė, atrišdama mus nuo mūsų pačių ir nuo kitų, kaip ir toje kitoje kantrybės kupinoje tiesoje, kuri driekiasi nuo mirties iki mirties. 

- Kai tinkamomis dienomis pasitiki gyvenimu, - sako, - jis būna priverstas tau atsakyti tinkamai. 

Protu nepaženklintame grožyje esama kažko dieviško ... 

... visas mūsų civilizacijos niekšiškumas ir žiaurumas matuojamas ta kvaila aksioma, kad laimingos tautos neturi istorijos. 

- Žinote, apie žmogų visada sprendžiama iš pusiausvyros, kurią jis sugeba išlaikyti tarp savo kūno poreikių ir to, ko reikalauja protas.